Žmogus yra sudėtingos, milžiniškos sistemos – Visatos – dalis. To nereikėtų pamiršti. Be to, pats žmogus yra įdomi ir sudėtinga sistema. Pažinti šią sistemą, jos veikimo dėsnius, jos sąveiką su kitomis panašiomis sistemomis yra be galo svarbu. Visais laikais buvo žinoma, kad pozityvus mąstymas gydo. Dar Juvenalis teigė, kad „sveikame kūne sveika siela“ („orandum est ut sit mens sana in corpore sano“), o Seneka tikėjo, kad „Noras pasveikti – žingsnis pasveikimo link“.
Pozityvus mąstymas yra labai svarbus. „Jei įpratai mąstyti neigiamai – ląstelės, fiksuojančios negatyvias mintis, ima sirgti. Štai kodėl taip svarbu mąstyti pozityviai, ieškoti teigiamų vaizdų, prisiminimų, jausmų“, – teigia Valerijus Šeremeta. Šis metodas pasaulyje sveikatai gerinti naudojamas nuo 1966 metų. 1989 metais neurofiziologas Rodžeris Speris gavo Nobelio premiją už tai, kad įrodė, jog mintys turi įtaką žmogaus likimui ir, žinoma, sveikatai. Taip pat labai svarbu pasitikėti ne tik savimi, bet ir gydytoju. Gydytojo tikėjimas gydymo būdu ir paciento pasitikėjimas gydytoju sustiprina poveikį; to rezultatas yra veiksnus vaistas, beveik visada užtikrinantis pagerėjimą, o kartais ir pagydantis.
Tiek medikai, tiek psichologai dabar jau pripažįsta, kad tik sveikame kūne sveika siela. Negalima gydyti vien tik kūno. Kūnas ir dvasia sudaro vienovę. Apie dvasios ir kūno vienovę kalbėjo Vydūnas: „Sveikata yra su jaunumu ir grože žmogaus esmės valdymo pažymys žmogaus asmenyje. Paskutinįjį sakinį reikėtų atmintyje gerai palaikyti. Minimos trys būsenos yra tarsi žmoniškosios dvasios-sielos brėškimas. Todėl žmonės be išimčių jų taip labai ir trokšta. Kurs nors kiek manyti gali, norėtų būti ir sveikas, ir jaunas, ir gražus. Bet pirmų pirmiausiai sveikas“.
Vydūnas taip pat teigė, kad senti gali tik kūnas, ne siela: „Aišku kiekvienam, kad jis liekasi tas pats, nors kūnas o kaži kaip pakinta. Nuo pat kūdikio dienų jis žinosi esąs. Berods tūli tiki, kad jie turi tą patį kūną. O tasai visai nėra tiesa. Senatvėje nebėra nė krislo to, kas buvo jaunatvėje. Tik žmogaus viduje vis yra tas pats žinojimas pasilikęs: Esmi. O iš čia jis tarsi žiūrėjo, kaip jam kūnas augo, kaip su kūnu gyveno, juo naudojosi. Ir kiekvienas žino, kad kartą kūno nebeteks. Berods jam tatai ne visai aišku. Tokiu būdu žmogus numano, kad kūnas yra vienas dalykas, o jis pats – kitas. Kūne veikia minėtasis gyvybės pradas. O veikia visai saviškai savaimingai. Bet žmogus visa tai patiria. Jis su kūnu lyg sutuoktas. O laiką, kuriuo tokioje santuokoje gyvena, vadina savo amžiumi. Bet numanyti reikėtų, kad žmogus stovi aukšt savo kūno ir savo amžiaus. Jeigu nebūtų taip, apie visa tai nieko pasakyti negalėtų. Žmogaus esmė lyg ir nedalyvauja juose. Bet ji ir negali šalintis savo noru nuo jų.“ Vydūnas rašė, kad kai kūnas ir protas neina išvien, žmogus suserga: „Iš tikrųjų patys gyvenimo įstatymai visa daro, kad išliktų žmogaus sveikata. Žmogui vien reikia saugotis jiems nenusižengti. Ir tai turėtų būti pirmasis jo rūpesnių dalykas. Bet šį „,žmogų“ reikia gerai suprasti. Jis nėra žmogaus esmė, bet josios reiškinys, kurį vadiname protingumu arba, trumpiau, protu. Bet labai pastebėtinas yra šitas dalykas. Kaip tik protas ima veikti, jis ir eina su geiduliais. O kiekvienas geidulys, kiekvienas ūpas mažina ir temdo sąmoningumo skritulį ir telkia žmogaus asmens gyvenime visokių priešingumų ir tuo griauja žmogaus sveikatą“.
Be to, protas ir kūnas sutars tuomet, jei žmogus bus išmintingas: „Bet yra dar ir kitas žmogaus esmės reiškinys. Jis nesijungia su geiduliais ir ūpais, bet dalyvauja protavime ir šviesina protą. Jį vadiname išmintimi. Nedaug yra išmintingų žmonių. Todėl paprastai ir įvairiausios jėgos, tik ne išmintis, reiškiasi iš to, ką žmonės daro. Tūluose viršų turi beveik vien geiduliai, tūluose vėl – protas. Mūsų laiku norėta, kad protas žmogaus gyvenime vadovautų ir rūpintųsi sveikata. Bet ką protas iš tikrųjų daro, retai kam yra visai aišku. Dažnai pastebėta, kad gyviai paprastai sveiki yra, jeigu jie gyvena sau vieni gamtoje, toli nuo žmogaus. Stirnaitė lengva koja šokinėja po mišką, o vyturys anksti pavasaryje aukštai ore sveikas ciruliuoja. Naminiai gyvuliai ir sparnuočiai daug dažniau serga. Ypačiai čia, kur „kultūra“ esanti aukšta. Penima kiaulė serga tukimo liga. Bet niekur visoje gyvybės srityje nėra tiek daug ligų, kaip žmonėse. Aišku, kad žmogus tam pats turi būti kaip noris priežastis. Jis negyvena, kaip liepia gyvenimo įstatymai. Visomis savo jėgomis jis stengiasi aplenkti įstatymus. Gyvuliai nenori apgaudinėt įstatymus. Gyvuliai gyvena natūraliai. Žmonės nori veikti protu, o tik neatsikrato geidulių. Protas dargi geiduliams taiso augimo sąlygas. Protas dažnai peni geidulius. Ir jie tada valdo žmogų, kad gyvena, kaip nėra žmoniška“. Tai Vydūno mintys.
Tą patį teigė ir garsusis filosofas Kantas sako savo rašte „Streit der Fakultaten“ (Mokslo šakų ginčas): „Iš teologų (tikybos mokslininkų) žmonės nori sužinoti, kaip prieš mirštant galima greit pasitaisyti, jeib dar šiaip taip patekus į dangų, iš juristų-advokatų (teisių mokslininkų) – kaip laimėjus savo bylą, kad ir neteisingą, iš gydytojų – kaip pasveikus, nors kūno jėgos visiems geiduliams patenkint naudojamos“.
Na, o Vydūnas skatina nebijoti savo amžiaus, nes toks gamtos įstatymas: „Įstatymams valdant, žmogus pareina į šį gyvenimą, užgema, jame pabūva ir iš jo išeina, miršta. Ir visi žmogaus apsireiškimai įvyksta, kaip gyvenimo įstatymai tai leidžia. Žmogus gyvena pagal Įstatymus. Neidamas su jais, jis į juos atsitrenkia ir kenčia skausmą. Todėl dažnai matyti, kad ir jaunasis yra kartais nesveikas – ligotas. Amžiaus įstatymai kitaip nori“. Jeigu seni žmonės įsisąmonins šiuos gamtos dėsnius, filosofiškai matys, kad senatvė yra natūralu, jimes bus daug lengviau ir senatvę ištverti, ir numirti.
Vydūnas iškelia klausimą, kodėl jauni žmonės serga – todėl, kad nepaiso gamtos įstatymų: „Žmogus turi išmokti su įstatymais eiti. Ir todėl juos tirti. Ir ištirti, kodėl, kartais visai priešingai amžiaus tvarkai, jaunas žmogus serga. O tada geresniu gyvenimo supratimu ir gyventi reikia. Šičia nemanoma, kad reikėtų ligos priežasties ieškoti, kaip tai gydytojai daro. Svarbu žinoti gyvenimo sąlygas ir būtinumus – jo įstatymus. Kad ir nesurastume jų visų, vis dėlto pastebėsime, kad žmogus serga, kuomet gyvenimo įstatymai yra jojo nepaisyti. Arba kitaip sakant: susirgęs žmogus yra susižeidęs, veikdamas priešingas gyvenimo įstatymams, o kūrybos jėgos, gyvybė stengiasi visa pataisyti.
Iš to randasi, ką vadiname liga. Vydūnas moko, kad „ reikia atskirti senatvės ligotumą nuo kitų amžiaus laikų ligų. Žmogus, gyvendamas asmens gyvenimą, yra tarsi nuleistas iš didžio, aukšto buvimo būties į menkesniąją. Čia jis santykiuoja su pasauliu. O tatai įvyksta jo asmenyje. Čia jis turi išmokti taikinties į pasaulio įstatymus, čia jis pats ir pakinta: įgyja daugiau šviesumo ir tvirtumo, išminties ir valios. O tatai atšviečia jo sveikata, jo vidaus silpnėjimą – liga“.
Taigi įrodyta, kad pozityvus mąstymas gydo. Pozityviam mąstymui kurti pasitelkiama filosofija, teigianti, kad žmogus – tai mikrokosmosas, kad jo kūnas, siela ir protas sudaro nedalomą visumą. Žmogui būtina tikėti savimi ir pasitikėti kitais. Pasitikėjimas gydytoju taip pat padeda pasveikti. Na, o jauni žmonės serga dažniausiai todėl, kad nepaiso gamtos įstatymų.
