Plinkantis, ir tuo beisdidžiuojąs: išgyvenimo gidas tiems, kurie susiduria su šia „problema“

Prisipažinkite, plikiai – nepaisant visų padrąsinančių straipsnių bei artimųjų paguodos – vis tiek gėda. Gėda plikos galvos. Gėda išretėjusių plaukų. Gėda, kad taip pasikeitėte. Kad ir kaip sektųsi verslas ar mokslas, tas faktas, kad Jūsų plaukai slenka, liūdina. Erzina nuolat spaudoje vardijami „prasimušę“ plikiai, kurių menkas skaičius tik patvirtina, kad tai veikiau išimtis, o ne taisyklė. Ir vis tiek reikia laužyti galvą kiekvieną rytą stovint prieš veidrodį – kaip be plaukų atrodyti geriau. Ar kaip susišukuoti tuos išlikusius keliasdešimt bespalvių stagarų. Ar kokią kepurę užsidėti.

Plaukų slinkimas – tai kažkas, ko visi vyrai bijo, bet visi tikisi išvengti. Patys puikiai atsimenate iš vaikystės – išretėję plaukai ar plika galva visada atrodė „senio“ ženklu, nepaisant to, kad šis procesas gali prasidėti ir 20-mečiui. O geri tankūs plaukai visada asocijuojasi su jaunyste, vaisingumu ir patrauklumu – būtent todėl plaukų praradimas daugeliui sukelia šoką. Juoba visuomenė, pramogų verslo ar rinkodaros industrija vertina plinkančią galvą kaip pašaipos objektą, kažką nepadoraus apkalbėti ar verto atjautos. Amerikiečiai net sukūrė politiškai korektišką terminą plikiams apibūdinti – atminkite, mūsų „galvos plaukų auga yra disharmonizuota“... Skamba taip it turėtumėme kokią lemtingą ir grėsmingą ligą.

Ir tai dar ne baisiausiais laikais gyvename...