„Per šešiasdešimt dienų mudu nė akimirkai nebuvome išsiskyrę Miunsterio klinikoje, kartu ir išgyvenome viską. Ji paklausė: „Ar mano gyvenimas baigiasi?“ Ir kaip visada žiūrėjo į akis. Žinojau, kad negaliu jai meluoti. Bet negalėjau pasakyti ir visos tiesos. Todėl pasakiau: „Raisa, tu sergi labai sunkia kraujo liga.“ „Vėžys?“ – paklausė ji. „Nežinau, bet nepasiduok. Mes kartu tai įveiksime.“ Neįmanoma buvo įnešti spaudos į Raisos palatą, kad neužsikrėstų infekcija. Bet kartą pažeidžiau tą draudimą. Tai buvo laikraštyje „Izvestija“ apie ją išspausdintas straipsnis „Orumo ledi“. Aš perskaičiau garsiai, ir staiga ji pravirko: „Pasirodo, turiu mirti, kad jie pagaliau mane suprastų ir priimtų? Liūdna ...“ Likus trims dienoms iki mūsų 46-ųjų vestuvių metinių, ji mane paliko, taip ir neatgavusi sąmonės. Taip ir nepasakėme vienas kitam paskutinių žodžių“, – rašė Michailas Gorbačiovas savo atsiminimų knygoje „Lieku optimistu“.