Dalijamės ištrauka iš Yuval Noah Harari knygos „Homo deus. Glausta rytojaus istorija" (leidykla „Kitos knygos").
Po antrojo pasaulinio karo Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – turbūt šis dokumentas yra artimiausias pasaulinei konstitucijai – be jokių užuolankų teigia, kad „teisė gyventi“ yra fundamentaliausia vertybė. Kadangi mirtis šią teisę akivaizdžiai atima, ji yra nusikaltimas žmonijai ir dėl to turėtume paskelbti jai karą. Kitų istorijos epochų religijos ir ideologijos gyvenimo savaime šventenybe nelaikė. Jos visad šlovino tai, kas aukščiau už žemišką būtį, todėl į mirtį žvelgė pakančiai. Tiesą sakant, kai kurios jų visiškai atvirai žavėjosi giltinės darbu. Krikščionybė, islamas ir hinduizmas tvirtino, kad mūsų būties prasmė priklauso nuo lemties pomirtiniame gyvenime, taigi mirtis, tokiu požiūriu, yra būtina ir teigiama pasaulio dalis. Žmonės miršta, nes taip patvarkė Dievas, ir jų mirties akimirka yra šventas metafizinės prasmės kupinas potyris. Artinantis paskutiniajai, ateidavo laikas kviesti šventikus, rabinus ir šamanus, suvesti gyvenimo sąskaitas ir priimti savo tikrąjį vaidmenį visatoje. Tik pabandykite įsivaizduoti krikščionybę, islamą ar hinduizmą pasaulyje, kuriame nėra mirties – taigi nėra ir rojaus, pragaro ar reinkarnacijos.
