„Grinius – niekšas!“
Gydytojų santykiai ne 1918 m. vasarį subjuro. Baltaskverniai vienas kitam į atlapus kibdavo ir Carinėje Lietuvoje. Ryškus dviejų bičiulių Stasio Matulaičio ir būsimojo prezidento Kazio Griniaus atvejis. Šie vyrai sakydavę turį „vieną sielą dviejuose kūnuose“[1], tačiau dvasinė bendrystė nutrūko susikirtus dėl gydytojo praktikos vietos.
1898 m. S. Matulaitį, už nepaklusnumą caro valdžiai, trims metams ištrėmė į Rusiją. Teko palikti šiltą vietą. Pagalvojo, kad protinga ją būtų užleisti mielam bičiuliui. S. Matulaitis žinojo, kad vos prieš dvejus metus šeimą sukūręs K. Grinius verčiasi sunkiai, tad pasiūlė draugui užimti pelningą vietą Pilviškiuose (dab. Vilkaviškio rajonas) ir net apsigyventi jo bute. Žinoma, ne amžiams. Bičiuliai sutarė, kad tremties laikui pasibaigus ir S. Matulaičiui grįžus į Lietuvą, K. Grinius iš Pilviškių išsikraustys ir gydytojo praktiką grąžins jam[2].
Tremties metai pagaliau baigėsi. S. Matulaitis jau ruošėsi grįžti namo, bet suprato likęs be darbo ir stogo virš galvos – K. Grinius apie žodinį susitarimą pamiršo. Paskui prisiminė, bet išsikraustyti delsė. S. Matulaitis draugui išsiuntė įžeidžiantį laišką. Tulžį liejo ant K. Griniaus žmonos. Klasikinė istorija: esą ši nuteikė vyrą prieš draugą. Buvę bendraminčiai santykius aiškinosi teisme. Šis K. Grinių įpareigojo tesėti duotą žodį, o S. Matulaičiui nurodė atsiprašyti už nepadorius kaltinimus[3]. Pagarbos teismo sprendimui trūko. Vienas nemaloniausių konfliktų K. Griniaus gyvenime nesibaigė atsiprašymu. S. Matulaitis po teismo tik iškošė: „O visgi Grinius pasielgė niekšiškai!“.
Gydytojų armija Kaune
Iki XX a. vidurio absoliuti dauguma gydytojų duoną valgė ir sviestą ant jos tepė versdamiesi privačia praktika. Darbo vietų ligoninėse užteko vienetams, mediko darbas išliko laisvąja profesija. Po karo Lietuvoje buvo likę vos keli šimtai gydytojų, bet Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) netruko „prikepti“ jaunųjų medikų ir naujo karinio konflikto išvakarėse Lietuvoje būta arti tūkstančio gydytojų.
Valdžia žvalgėsi į užsienį ir skaičiavo, kad mūsų šalyje gydytojų nėra per daug, tačiau medikai Lietuvos žemelėje pasiskirstė itin netolygiai ir tvirtai įsikibę laikėsi miestietiško gyvenimo Kaune patogumų. Tuo metu kaime būta vietų, kur gydytojo 20–25 kilometrų spinduliu nerasi[4]. Gerą išsilavinimą įgijusiems intelektualams lietuviškame kaime itin trūko pramogų, sau lygios draugijos, o ir honorarų sodiečiai dažnai neturėjo iš ko mokėti. Nei kavinės, nei įdomaus pašnekovo, nei prestižo, nei atlyginimo. Todėl 1938 m. net 43 proc. šalies gydytojų gyveno Kauno apskrityje. To rezultatas – didelė gydytojų santalka kūrė konkurencinę aplinką.
Gydytojas – ne pirklys
Amžininkai pastebėjo, kad pacientų palankumą paveržti bandę gydytojai itin dažnai peikė savo profesijos brolius ir seses. Medikų pomėgį liežuviu išplakti kolegas atspindi ir tuomet sklandęs, šiandien dažniau kirpėjams pritaikomas anekdotas.
Atveda motina dukrą pas gydytoją ir parodo anksčiau išrašytą receptą. Gydytojas pareiškia: „Koksai gi asilas galėjo duoti tokį receptą?!“. Motina atsako: „O gi tat Tamstos rašytas receptas“[5].
Provincijos žmonės labiau pasitikėjo sostinės medikais, tad neretas į miestą atkakdavo ne po Vytauto Didžiojo muziejaus sodelį pasivaikščioti ar funikulieriumi pasivėžinti, o sveikatos taisyti. Tai supratę gydytojai, matyt, turėdavę „agentus“, kurie ligonius nukreipdavo reikiamų durų link. Pacientų „žvejyba“ garsiai piktintasi. „Būna net ir tokių atsitikimų, kada gydytojas meškerioja pacientus per tam tikrus asmenis geležinkelių ir autobusų stotyse, viešbučiuose ir kitur[6]“, – nemalonią tiesą išdrožė karininkas ir gydytojas Kazys Oželis.
Apie tai, kas gydytojui pridera ir ko jis turėtų šiukštu vengti, mintyti mėgo nuo 1920 m. iki pat okupacijos ėjusio žurnalo „Medicina“ leidėjai ir autoriai. „Jei dabar kitur Europoje santykiai tarp gydytojų yra sušvelnėję, tai pas mus Lietuvoje dar toli gražu iki reikiamo kolegiališkumo. Kai į kurį miestelį, kur jau yra gydytojas, atsikelia dar kitas, tai tuo patim jis pasidaro pirmojo kaip ir priešininkas, tarytum, koks įsibrovėlis į pirmojo daržą[7]“, – taip su laiko dvasia vėlavusią, priešišką gydytojų pažiūrą į kolegas 1929 m. apibūdino iškilus tarpukario Lietuvos oftalmologas, profesorius Petras Avižonis.
Reklamuotis nepridera
Kita vertus, to meto medicinos elitas Hipokrato tarnams kėlė aukštus etikos reikalavimus. Negarbingu reikalu laikytas net senas kaip raštas nekalto marketingo būdas. Kumščiu grūmota savo paslaugas vietinėje spaudoje reklamavusiems gydytojams. „Nebe visai padoriai atrodo, kai gydytojas ima kartkartėmis arba net kasdien skelbtis laikraščiuose. Kai pramoninkas arba sankrovininkas reklamuojasi, niekam neateitų į galvą piktintis; iš daugelio atžvilgių net pagirti tektų. Kodėl? – Skirtumas yra tas, kad pramoninkas reklamuoja tik savo prekę, o gydytojas – savo paties asmenį[8]“, – reikalo nepadorumo šaknis aiškino P. Avižonis. Gydytojų suvažiavimuose profesoriaus mintis nuolat atkartojo ir kiti jo kolegos. Žadėta neklaužadas drausminti, viešai paskelbiant apie jų neetišką elgesį, ar skirti įspėjimą, bet pavarčius tuometės periodinės spaudos skelbimų skiltis, tampa akivaizdu, kad pikti grūmojimai „reklamščikams“ buvo nė motais.
Kolegas dažniausiai protino gydytojų elitas: Kauno profesūra, gerą vardą ir auksinius honorarus pelnę gydytojai. Bepigu jiems gėdinti mažiau prakutusius. Šie į savo darbą žiūrėjo nusiėmę rožinius akinius. Didžiavosi tuo, ką daro, bet mąstė apie tai, kaip šeimą aprengti, niekučiu nustebinti ir patiems ne skarmalais apsirėdyti.
[1] Matulaitis, S., Atsiminimai ir kiti kūriniai, 1957, Vilnius, p. 123
[2] Ilgūnas, G., Kazys Grinius, 2000, Vilnius, p. 74,
[3] Ten pat, p. 78–79
[4] Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas (LCVA), F. 380, ap. 4, b. 173, l. 21, 23
[5] Oželis, K., Gydytojo moralinis ir juridinis atsakingumas. in: Medicina, 1935, Nr. 3, p. 207
[6] Ten pat
[7] Avižonis P., Apie profesionalinę gydytojų etiką. in: Medicina, 1929, Nr. 11, p. 824
[8] Ten pat, p. 827
