Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: dvaras – kaip ūkis ir dvaras – kaip kultūros židinys. Ūkine prasme feodalinis dvaras – savarankiškas vienetas, turintis įvairiais būdais įgytos žemės su joje gyvenančiais priklausomais žmonėmis, ir pagamintais produktais daugiau ar mažiau patenkinantis savo poreikius. Lietuvoje dvaras buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma – vyravo žemės ūkyje ir apėmė dalį pramonės.
XIX amžiaus pirmoje pusėje pramonė pradeda persiorientuoti iš pagalbinio pobūdžio verslo į savarankiškesnę feodalinio ūkio šaką. Sparčiai nyksta smulkiosios įmonės, aptarnaujančios dvaro poreikius ir negaminančios produkcijos rinkai. Dvarininkams priklausė didesnė statybinių medžiagų gamybos dalis, o taip pat dalis spirito, metalo dirbinių, tekstilės gaminių, popieriaus, spirito, gyvulinių produktų gamyba.
XIX a. 3-iajame dešimtmetyje buvo žinomi racionalaus ūkininkavimo būdai, kuriuos siūlė Vakarų Europos mokslininkai. Dvarininkų ūkiuose jau buvo galima rasti arpų ir kuliamųjų. Retai, tačiau jau buvo naudojamos javapjovės ir plūgai, tik, deja, jiems traukti netiko perkarę valstiečių arkliai. Dvarininkai turėjo įsigyti nuosavą gyvąjį inventorių, tačiau tai buvo neįmanoma iš pagrindų nepakeitus ūkininkavimo sistemos. Derlingumui pakelti šalia senų būdų (rūpestingas dirvos dirbimas ir tręšimas, agrotechninių terminų laikymasis, elementarūs melioracijos darbai) didelę reikšmę turėjo keturlaukis ir daugialaukės sėjomainos diegimas.
Nuo 3-ojo dešimtmečio greitai ėmė didėti bulvių laukai. Dvarininkai ėmė sėti dobilus ir kitas pašarines žoles; tai keitė trilaukę sėjomainą. Daugialaukis pirmiausia plito stambiuose dvaruose, kuriuose buvo didelių degtinės varyklų, vadinasi, turėta pakankamai trąšų.
XIX a. pirmoje pusėje pastebimas prekybinio kapitalo skverbimasis į žemės ūkį, pirmiausia į gyvulininkystę. Didžioji dalis dvarų pieno ūkio pateko į pirklių rankas. Daug dvarininkų karvių melžimą perleidavo (paprastai vasarą) vadinamiesiems paktininkams. Dvarininkai turėjo išskirtinį bruožą: žirgininkyste kalbamu laikotarpiu vertėsi tik dvarininkai, kurių tikslas buvo apsirūpinti grynakraujais jojamaisiais, dažniausiai importiniais arkliais. 1799 m. Gelgaudiškyje Teodoras Kodelis įsteigė pirmąjį Lietuvoje Trakėnų veislės arklių žirgyną.
Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, dvarininkams buvo palikta propinacijos teisė. 5-ajame dešimtmetyje degtinės buvo išvaroma 3 kartus daugiau nei XIX a. pradžioje. Ji visa buvo varoma dvaruose.
XIX a. viduryje grūdų daugiau buvo realizuojama vietoje, nei vežama į užsienį. Juos pardavinėjo miestų ir miestelių gyventojams bei kariuomenei, taip pat vartojo degtinės gamybai. 1844 m. Augustavo gubernatoriaus ataskaitoje prieduose teigiama, kad gubernijoje grūdų parduodama daugiau nei užsienyje. Dvarininkai palaikė glaudžius ryšius su prekybininkais. Pirkliai iš dvaro pirkdavo grūdus, mišką, degtinę, gyvulius. Pirkliams jie išnuomodavo spirito daryklas, popieriaus fabrikus, stiklo, deguto, terpentino gamyklėles ir t.t.
XIX a. 3–4-ajame dešimtmetyje pastebimas bendras dvarų pramonės augimas. Dvarininkai ėmė skirti jai daugiau dėmesio, nes dėl 1819 ir 1825 m. ekonominės krizės Europos šalyse krito grūdų ir linų kainos. Dvaruose šiek tiek plėtėsi tų šakų įmonės, kurios buvo susijusios su degtinės varymu: malūnai, vario liejyklos, stiklo gamyklos. Dėl kapitalo stygiaus nebuvo įgyvendinti sumanymai steigti cukraus fabrikus. Nebuvo toliau plečiamos gelumbės ir drobės audyklos. Kiek geresnė padėtis buvo popieriaus gamyboje, kuriai reikėjo mažiau kapitalo įdėjimų. Viena jų priklausė Vilniaus labdaros draugijai, trys – dvarininkams. Dvarininkų įmonės veikė trumpai, naujas steigė pirkliai.
Degtinės, plytų, kalkių įmonėse, lentpjūvėse ir malūnuose, priklausiusiuose dvarams, vyravo priverstinis darbas. Padėtis nesikeitė jas išnuomojant pirkliams ir miestiečiams.
Iki 1861 m palivarkų ūkyje vyravo lažas. Samdomas darbas pirmiausia buvo naudojamas gyvulininkystėje. Nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio kai kuriuose dvaruose jis buvo naudojamas ir laukininkystėje.
Dvarininkams pereiti prie naujo ūkininkavimo būdo reikėjo daug piniginių investicijų. XIX amžiuje dvarininkai jau naudojosi valstybiniu kreditu, kuris vis dar buvo feodalinio pobūdžio. Riboto dydžio kreditą suteikdavo už didelius procentus, užstačius baudžiauninkus. Tie dvarininkai, kurių dvaruose gyveno laisvieji žmonės, kredito gauti negalėjo. Hipoteka buvo tik Augustavo gubernijoje.
Nors pagrindinis dvarų verslas buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, tačiau čia pramonė buvo kur kas įvairesnė. Vienas iš seniausių dvarų pramonės atstovų yra malūnai. Jie Lietuvoje žinomi nuo senų laikų. Jau Lietuvos Statute pateikiamos teisės normos, reguliuojančios malūnų įrengimo klausimus. Daugiausia ir stambiausių malūnų kaimo vietovėse turėjo būtent dvarininkai. XIX a. penktajame – šeštajame dešimtmečiuose malūnų visiškai neteko dvasininkijos atstovai. Lietuvos rytuose ir vakaruose, kur teka sraunios upės ir upeliai, buvo daug vandens malūnų, kuriuose ne tik grūdus maldavo, bet ir pjaudavo medieną ar karšdavo vilną.
Įdomu tai, kad dvarininkų įmonės priešreforminiu laikotarpiu buvo bene vienintelės spirito gamintojos. Iki XIX a. 5 dešimtmečio ypač daug buvo alkoholinių gėrimų gamybos įmonių. Priešreforminiu laikotarpiu tarp kitų pramonės įmonių spirito varyklos dominavo, žymiai pralenkdamos kitas tiek skaičiumi, tiek produkcijos verte. 1811 metais įvesta rinkliava iš dvarą, turinčių spirito varyklas, apskaičiuojama nuo revizinių asmenų skaičiaus. Senato 1827 metų įsaku spiritą varyti leista tik dvarams, turintiems ne mažiau kaip 10 revizinių asmenų, o miestuose ją realizuoti – tik atpirkėjams. Dėl teisinių suvaržymų ir ekonominių sunkumų priešreforminiais metais spirito varyklų skaičius sumažėjo. Dvarų įmonės, turėdamos palankesnes spirito gamybos ir realizavimo sąlygas, konkuravo su miestų spirito varyklomis, kurios dėl šios konkurencijos ir dėl papildomo apmokestinimo sunyko dar prieš XIX amžiaus 6 dešimtmečio pradžią.
Priešreforminiais metais spiritas buvo gaminamas ne tik iš grūdų, bet ir iš pigesnės žaliavos – bulvių. Per metus kiekvienam Kauno ir Vilniaus gubernijos gyventojui buvo pagaminama maždaug po 12,3 l degtinės. Pagrindinė spirito dalis buvo suvartojama vietoje. Tik 6 dešimtmečio pabaigoje, išsiplėtus blaivybės sąjūdžiui, alkoholinių gėrimų vartojimas buvo sumažėjęs.
Skirtingai nei miestuose, dvaruose alaus gamyba nebuvo reglamentuota, nes Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams – šeimos šventėms pažymėti, po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelę alaus gamybos patirtį.
Taip pat dvaruose buvo vystoma maisto pramonė. Dvaruose maisto produktus ruošė atitinkamo amato išmokyti baudžiauninkai (įdomu tai, kad maisto pramonėje dirbantys baudžiauninkai būdavo atleidžiami nuo kitų prievolių, pavyzdžiui, žemės ūkio darbų). Tik nedaugelis dvarų turėjo specialiai įrengtas patalpas maisto produktams laikyti ir ruošti: kepyklas, pienines, sūrines, ledaines. Nemažą kiekį mėsos ir pieno produktų pardavimui paruošdavo patys valstiečiai. Gyvulininkystės produktų paruošimą rinkai organizavo ir kai kurie prekybininkai: jie nuomodavo vasaros laikotarpiu dvarų galvijų bandas arba supirkdavo mėsinius gyvulius bei paukščius. Paprastai pagal sutartis visą reikalingą darbo jėgą karvėms melžti, sviestui bei sūriams gaminti, taip pat druską duodavo dvaras.
Dvarai vystė ir lengvąją pramonę. Čia buvo audimo įmonių, odos dirbtuvių, kurios turėjo manufaktūros požymių. Nuo XIX amžiaus pradžios žinoma grafui Zubovui priklausiusi tekstilės įmonė Joniškyje. Trečiąjį dešimtmetį įmonė su 20 staklių audė plonas drobes. Joje dirbo 33 baudžiauninkai. 1811 metais Mikailiškių dvare (Ukmergės apskr.) buvo įsteigta nemaža gelumbės gamybos įmonė, kuri per 1812 metų karą nustojo veikti. Strėvininkuose, netoli Žiežmarių, 1828 metais pradėjo veikti kunigaikščio Oginskio audykla. Tai stambiausia ir geriausiai mechanizuota tekstilės įmonė iš visų, veikusių priešreforminiais metais. Ji verpė lininius ir medvilninius siūlus, audė, balino ir apdailindavo audinius. Taip pat Lietuvoje buvo nemaža odos ir kailių dirbtuvių. Nors šiuo senu verslu daugiausia vertėsi miesto amatininkai, tačiau tokių įmonių buvo ir dvaruose. Dvaruose gamino ir sagas, stiklo gaminius. Buvo gaminami buteliai, grafinai, bokalai, stiklinės, stikliukai, o taip pat ir langų stiklas.
Dvaruose buvo gaminamas popierius. Pavyzdžiui, 1824 metais Kučkuriškėse, netoli Vilniaus, dvarininkas V. Puslovskis įsteigė popieriaus gaminimo įmonę. Per dvejus metus jos pajėgumai buvo žymiai padidinti. Ji gamino rašomąjį ir spaustuvinį popierių. 1833 metais šioje įmonėje dirbo 70 valstiečių baudžiauninkų. 1848 metais įmonėje jau veikė nauja mašina, gaminanti ruloninį popierių. Tai buvo viena iš modernių mašinų, gamintų Vakarų Europoje. Fabrikėlis buvo prie Vilnelės upės.
Sunkioji pramonė dvaruose nebuvo išvystyta. Nuo seno Lietuvoje buvo gaminama geležis iš balų rūdų. Tačiau feodalinio ūkio krizės metais, atgabenant pigesnių metalų iš kitų kraštų (Lenkijos, Skandinavijos šalių, Vokietijos), ši primityvi metalurgija Lietuvoje smarkiai pradėjo smukti. XIX amžiuje jau neberandame žinių apie tokių įmonių buvimą Žemaitijoje. Pietryčių Lietuvoje 1858 metais minimas tik vienas „geležies fabrikas“ Trakų apskrityje su 4 darbininkais. Matyt, ši dvarininkų Tankių įmonė buvo viena iš paskutinių įmonių, dar gaminusių geležį iš balų rūdos.
Kuro ruošimas dar nebuvo įgavęs pramoninio pobūdžio. Pagrindinę kuro rūšį – malkas – ruošė valstiečiai, atlikdami lažinę prievolę. Užsimenama ir apie durpių kasimą.
