Šiaurės sostinėje praėjusį pavasarį praleidome nepilnas keturias dienas, todėl suplanavome gana įtemptą maršrutą. Pagrindinis visos kelionės tikslas – savo akimis išvysti Eurolygos mūšį tarp vietos „Zenit“ ir Kauno „Žalgirio“ ekipų. Kaip parodė ateitis, tai buvo paskutinės Lietuvos klubo rungtynės tame sezone, kurį nutraukė pasaulinė pandemija.
Apsisprendimą aplankyti šį miestą gerokai palengvino ir faktas, jog nuo 2019 m. spalio 1 d. Sankt Peterburge ir visoje Leningrado srityje įsigaliojo nemokamos elektroninės vizos. Beje, įdomus faktas, jog 1991 m. byrant Sovietų sąjungai, miesto, tuo metu besivadinusio Leningradu, gyventojai nieko nelaukę pasinaudojo vykusia sumaištimi ir susigrąžino istorinį Sankt Peterburgo pavadinimą. Tuo tarpu priemiesčių gyventojai nebuvo taip demokratiškai nusiteikę, tad ir liko gyventi Leningrado srityje.
Tiesioginio skrydžio iš Vilniaus į Sankt Peterburgą nebuvo, tad pasinaudojome galimybe skristi per Helsinkį. Patogus skrydžių tvarkaraštis lėmė, kad dar turėjome apie 5 valandas pažinti jaukią, bet vėjuotą Suomijos sostinę.
Po gana trumpo skrydžio nusileidus Pulkovo oro uoste ir artėjant prie pasų patikros vis sukosi mintis, ar tikrai gerai užpildyti visi kelionių dokumentai. Mat teko girdėti atsiliepimų, jog rūstūs Rusijos pareigūnai gali neįsileisti užsienio turistų kone dėl vienos netiksliai užrašytos raidės. Kadangi tiek aš, tiek mano kelionės kompanionas nesame geri rusų kalbos ekspertai, prieš išvykstant kreipėmės į agentūrą, kuri už simbolinį mokestį tinkamai supildė elektroninę vizą.
Sankt Peterburgas mus pasitiko lietingą ir niūrų vakarą. Geros nuotaikos nepridėjo ir arčiausiai oro uosto (už 10 km) esanti Moskovskaya metro stotis, kuri išsiskyrė prieblanda, aplink besisukiojančiais įtartinais tipais ir nelabai maloniais kvapais. Vėliau įsitikinome, jog tai ir buvo pati nejaukiausia vieta visame mieste. Tačiau nudžiugino bilietų kainos – visų rūšių (metro, tramvajaus, autobusų ir troleibusų) viešojo transporto bilietas 4 dienoms žmogui kainavo tik 6 eurus (440 rublių).
Verti dėmesio objektai – ne tik miesto centre
Kitos dienos ankstyvą rytą pajudėjome link traukinių stoties, norėdami pasiekti įspūdinguosius Peterhofo rūmus bei dar kelis objektus pakeliui. Deja, atvykę pamatėme, jog traukinio būtų reikėję laukti dar gana ilgai, tad nusprendėme rinktis greitesnę alternatyvą – kelionę sausakimšu „mikriuku“ aprasotais langais, kuriame nėra ne tik saugos diržų, bet ir elementarios švaros. Jausmas tarsi grįžus į laukinius devyniasdešimtuosius.
Galiausiai pasiekiame Peterhofą. Jo ansamblį sudaro milžiniški rūmai, nerealaus grožio parkas ir nedidelis uostas, į kurį iš miesto centro sezono metu galima atplaukti turistiniais laiveliais. Net ir lietingą ankstyvo pavasario dieną parkas pribloškia savo didybe. Rusiškuoju Versaliu vadinama vieta verta tokio epiteto – ją puošia dešimtys fontanų ir auksinių skulptūrų. Kiek nustebino, kad aplankyti taip rūpestingai išpuoselėtą rūmų teritoriją galima visiškai nemokamai.
Kitas mūsų kelionės taškas – istorinis Kronštato uostas, įsikūręs atokioje Kotlino saloje. Ilgus dešimtmečius Kronštatas buvo slepiamas nuo pašalinių akių ir tik 1996 metais miestas tapo atviras visiems, norintiems jį patyrinėti. Kadangi anksčiau čia buvo uždara karinė jūrų bazė, visoje saloje išlikę įvairūs su tuo susiję simboliai – fortai, laivyno muziejai ir panašiai. Kronštato puošmena ir simbolis, kurį verta pamatyti kiekvienam atvykėliui – jūrinė Nikolskio katedra, pribloškianti savo didybe. Apskritai, visas Kronštato istorinis centras yra pakankamai unikalus, matyt todėl jis ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą.
Tik 2011 metais buvo atidaryti į Kotlino salą vedantys tiltai, tad dabar Kronštatą galima pasiekti ir sausumos transportu. Tiesa, iki salos keliauti autobusais su persėdimais būtų labai nepatogu, tad nesuklydome pasinaudoję nebrangiomis taksi paslaugomis.
Palikę salą galiausiai grįžtame į žemyninę Sankt Peterburgo dalį. Iki „Žalgirio“ rungtynių laiko dar daug, tad nusprendžiame pasivaikščioti po aplinkinius rajonus. Sąlyginai netoli sporto arenų komplekso mūsų akis patraukia milžiniškas statinys, tiksliau aukščiausias visos Europos pastatas. Tai – naujasis miesto pasididžiavimas, 462 metrų aukščio „Lachta Center“ dangoraižis, kurio statybos prasidėjo dar 2012 metais. Deja, į jį patekti nepavyko. Mūsų vizito metu pastate dar zujo darbininkai, o jo atidarymas nukeltas ir dabar jau planuojamas 2021 m. Dangoraižio viršuje bus įrengta apžvalgos aikštelė, kuri leis iš labai aukštai pasigrožėti miesto panoramomis.
Kerintis grožis po žeme
Ką dar verta pamatyti Sankt Peterburge? Žinoma, kiekvienam miesto svečiui būtina patyrinėti populiariausius istorinius objektus, tokius kaip Ermitažo muziejus ar Šv. Izaoko Katedra-soboras. Tačiau išskirtinis grožis slypi ne tik mieste, bet ir po juo.
Iš visų kelionės metu matytų metro stočių išskirčiau dvi: „Avtovo” ir „Kirovsky zavod“. Pirmoji atrodo kaip tikras muziejus – erdvius stoties koridorius puošia prabangūs sietynai ir net 16 dekoratyvinių stiklo kolonų. Tačiau dar didesnį įspūdį man paliko klasikinės architektūros „Kirovsky zavod“ stotis, įsikūrusi 50 metrų po žeme. Abi metro stotys yra raudonojoje linijoje, viena šalia kitos, tad jas nesunkiai galima aplankyti ir palyginti.
Tokia ta meno ir kultūros sostinė, stebinanti savo kontrastais. Ko gero, aplankyti visas Sankt Peterburgo įdomybes neužtektų nei savaitės, nei dviejų.
