Leonardo da Vinci (1452–1519) asmenybe jau žavėjosi jo amžininkai. Tai vienas iš žymiausių Italijos Renesanso menininkų. Tačiau jau tada jis buvo neįminta mįslė. Nors informacijos apie Leonardo da Vinci kilmę nėra daug, bet atsitiktinės jo vaikystės sąlygos žymiai jį paveikė. Būdamas nesantuokinis vaikas, iki penkerių metų jis neturėjo tėvo, o vieniša motina jį dažnai bučiavo, kas savo ruožtu paskatino intensyvią infantilią lytinę veiklą. Leonardo nepaprastai domėjosi gyvūnais, be to, galima įtarti, kad vaikystėje turėjo sadistinių polinkių. Leonardo gyveno lytinėje abstinencijoje ir buvo laikomas belyčiu žmogumi. Didžiąją dalį savo lytinių potraukių jis sublimavo į žinių troškimą, t.y. mokslinius tyrimus. Kadangi jo meilė motinai buvo slopinama, atsirado homoseksualiniai potraukiai, kurie pasireiškė nekalta meile berniukams-mokiniams.
Neįprasti Leonardo bruožai
Laimingas ir linksmas Leonardo da Vinci buvo tik pirmame savo kūrybos etape. Vėliau, kai turėjo išsikelti iš Milano, gyventi nepasiturinčiai ir nesaugiai, galiausiai persikelti į Prancūziją, jo domėjimasis menu nukrypo į mokslą ir taip jis dar labiau nutolo nuo savo amžininkų. Leonardo da Vinci vis mažiau domėjosi tapyba, nesirūpino savo kūrinių likimu, nebaigdavo tapyti paveikslų. Dažnai juos tapydavo labai ilgai. Pavyzdžiui, „Paskutinę vakarienę“ tapė Milano Šv. Marijos malonės vienuolyne trejus metus po ilgų tyrinėjimų prieš tai. „Moną Lizą“ tapė ketverius metus ir niekada taip ir neatidavė užsakovui Florentine Francesco del Giocondo, nes jautėsi jo neužbaigęs. Dailininkas išsivežė paveikslą su savimi į Prancūziją, kur jį nupirko karalius Pranciškus I.
Anot Freudo, Leonardo charakteryje buvo neįprastų bruožų ir akivaizdžių prieštaravimų. Jis dažnai buvo neveiklus ir viskam abejingas. Leonardo da Vinci buvo taikus, ramus, visiems malonus žmogus. Jis nevalgė mėsos. Turguje pirkdavo paukščius ir juos paleisdavo į laisvę. Nors smerkė karą ir kraujo praliejimą, jis stojo tarnauti vyriausiuoju karo inžinieriumi pas Cesare Borgia, konstravo mirtinus ginklus. Kitiems rodėsi, kad jis neskiria gėrio nuo blogio.
Lytiškai šaltas ar gėjus?
Freudas teigia, kad norint suvokti asmens psichiką, būtina nagrinėti jo lytinį gyvenimą. Nedaug yra žinoma apie Leonardo da Vinci seksualinį gyvenimą, bet tai, kas žinoma, yra labai svarbu. Leonardo da Vinci atsižadėjo seksualumo, ko mažiausiai galima buvo tikėtis iš menininko ir moteriško grožio portretisto. Freudas cituoja paties da Vinci sakinį, kad įrodytų jo lytinį šaltumą: „Dauginimosi aktas ir visa, kas su juo susiję, yra taip šlykštu, kad žmonija būtų seniai išmirus, jei tai nebūtų seniai įsigalėjęs paprotys ir jei neegzistuotų dailūs veidai ir jausmingi charakteriai“.
Pomirtiniuose dailininko užrašuose nerasta jokių užuominų į lytiškumą. Leonardo da Vinci yra palikęs keletą anatominių eskizų, kuriuose vaizduojami vidiniai moters lytiniai organai, embriono padėtis gimdoje ir pan. Viename iš eskizų, kuriame vaizduojamas lytinis aktas tarp stovinčių vyro ir moters (nupiešta tik dalis moters kūno), yra nemažai anatominių klaidų (ypač moters atžvilgiu), kurias Freudas sieja su libido represija.
Abejotina, ar Leonardo da Vinci kada yra aistringai apkabinęs moterį. Tapęs dailininku jis turėjo nemažai gražių vaikinų savo modeliais. Vienas iš jų – Francesco Melzi – išvyko su juo į Prancūziją ir tapo jo paveldėtoju. Nėra duomenų, jog tarp jųdviejų kažkas buvo.
Tobulybės troškimas
S. Freudas bando paaiškinti emocinį ir seksualinį dailininko gyvenimą jo dvigubu būdu: kaip menininko ir kaip mokslo tyrinėtojo. Remdamasis kitų da Vinci biografų ir savo prielaidomis, Freudas daro išvadą, kad Leonardo da Vinci nebuvo šaltas žmogus, kuris nesugebėjo mylėti ir nekęsti. Edmondo Solmi, kuris nagrinėjo da Vinci keistumą, teigė, kad menininko darbai likdavę nebaigti dėl to, kad jis turėjo nepasotinamą geidulį suvokti viską aplink, suprasti didžiausią paslaptį, t.y. tobulybę.
Pats da Vinci savo rašinyje „Conferenze Fiorentine“ mąsto, kad „niekas neturi teisės ko nors mylėti ar nekęsti, kol tinkamai nesuvokė to prigimties“. Freudas visgi suabejoja šio teiginio nuoširdumu ir mano, kad da Vinci pats žinojęs, jog tai netiesa: „Žmonės myli impulsyviai, skatinami emocinių motyvų, kurie visiškai nesusiję su žinojimu ir kurių apmąstymas ir svarstymas tik susilpnina jausmą“. Galbūt savo teiginiu dailininkas tik norėjo pasakyti, kad žmonių meilė yra netinkama ir nepriimtina: reikia mylėti taip, kad sulaikytum savo jausmą, jį apmąstytum ir tik tuomet leistum jam reikštis, kai jis bus perėjęs svarstymo išbandymą.
Dailininkas nebesugebėjo apriboti savo reikalavimų ir žvelgti į individualų meno kūrinį, išplėštą iš plataus konteksto, kurį gerai žinojo esant. Po nevaisingų pastangų išreikšti kūrinyje viską, ką su juo siejo savo mintyse, Leonardo da Vinci tekdavo apleisti kūrinį jo neužbaigus arba pareikšti, kad jis nėra baigtas. Sigmundas Freudas tai apibūdina tokia metafora: „Kadaise menininkas pasitelkė mokslininką, kad jam padėtų, tačiau dabar padėjėjas tapo stipresnis ir užvaldė savo šeimininką“.
Sublimacijos potencialas
Daugeliui žmonių pasiseka nukreipti nemažą dalį savo lytinių instinktų į savo darbinę veiklą. Lytinis instinktas labai lankstus, nes turi sublimacijos potencialą, t.y. pajėgumą pakeisti tiesioginį tikslą kitais tikslais, kurie yra aukščiau vertinami ir nėra seksualinės kilmės, – aiškina Freudas.
Atsižvelgus į Leonardo da Vinci nenugalimą aistrą tyrinėjimams ir jo seksualinio gyvenimo atrofiją, galima teigti, kad jo seksualinis smalsumas kilo vaikystėje, o vėliau jam pavyko sublimuoti dalį savo libido į geidulį tyrimams. Freudas mano, kad tokį teiginį yra sunku įrodyti, nes tam prireiks kelių pirmųjų Leonardo da Vinci metų protinės raidos apibūdinimo. Deja, jo gyvenimo aprašymai tokie skurdūs ir nepatikimi, kad sunku būtų tikėtis gauti tokios informacijos. Žinoma tik, kad vaikystėje dailininkas daug mąstė apie klausimą, iš kur atsiranda vaikai ir ką bendro su jų atsiradimu turi vyras. Taip mąstydamas, jis tapo tyrinėtoju.
Neišreikštų polinkių pėdsakai
Freudas mėgina išsiaiškinti, ar Leonardo da Vinci kada siekė seksualinio pasitenkinimo. Deja, randa tik neišreikštų lytinių polinkių pėdsakus. Yra žinoma, kad savo mokiniais menininkas rinkdavosi tik gražius jaunuolius ir jais labai rūpindavosi, pvz., pats slaugydavo susirgusius. Kadangi juos rinkosi ne dėl talento, o dėl išvaizdos, nė vienas mokinys netapo garsiu dailininku. Jie niekada neatsiskyrė nuo savo mokytojo ir po jo mirties išnyko be pėdsako.
Leonardo da Vinci pildė dienoraštį, kuriame smulkia rašysena rašė iš dešinės į kairę. Dienoraštyje į save kreipdavosi antru asmeniu, pvz. „Palik knygą mokytojui Andrea il Todesco“. Dienoraštyje nemažai keistų įrašų, kuriuos komentuoja menininko biografijų rašytojai. Tai – išsamūs nedidelių išlaidų sumų sąrašai. Leonardo nevedė jokių sąskaitų namie, tačiau čia surašydavo visas pinigines sumas. Freudas bando suprasti, kas jį skatino tai daryti.
Viename sąraše surašytos visos išlaidos, kurias dailininkas sumokėjo už vieno mokinio rūbus. Kitame nurodytos Katerinos laidotuvių išlaidos. Freudas nedrįsta nustatyti, kas ta Katerina, tačiau remiasi rašytojo Merežkovskio versija, jog tai dailininko motina, kuri 1493 metais atvyko į Milaną aplankyti sūnaus ir čia susirgus mirė. Jei tai tiesa, da Vinci iškėlė savo motinai itin prabangias laidotuves, sprendžiant iš surašytų sumų.
Smulkmeniška laidotuvių sąmata išreiškia slopinamą Leonardo meilę savo motinai. Niekur kitur dienoraštyje ji neaptariama. Freudas pavadina šią dailininko būklę „obsesine neuroze“. Represijos būdu į pasąmonę išstumti stiprūs jausmai yra pakeičiami trivialiais ir net kvailais veiksmais. Būtent tokiu veiksmu Freudas ir laiko detalų laidotuvių išlaidų sąrašą. Dailininkas buvo prisirišęs prie savo motinos lytinį atspalvį turinčiais jausmais. Užgniaužęs vaikystės meilę, Leonardo nesąmoningai išreiškia ją kitais būdais.
Ką slepia Mona Lizos šypsena?
Freudas tikisi atrasti paaiškinimų apie Leonardo da Vinci emocinį ir seksualinį gyvenimą darbuose. Tam psichoanalitikas pasitelkia garsųjį šedevrą „Mona Liza“.
Leonardo da Vinci stiliaus ženklu jau seniai laikoma paslaptinga šypsena, kuri puošia ne tik Monos Lizos, bet ir kitų jo tapytų moterų veidus. Dar niekas neatspėjo demoniškai moteriškos Monos Lizos šypsenos mįslės, nors bandytojų per penkis šimtmečius būta nemažai. Daugelis kritikų šioje šypsenoje išskiria du kontrastingus elementus: atsidavusį švelnumą bei reiklų jausmingumą.
Paveikslą dailininkas tapė nuo 1503 iki 1507 metų, kai jam buvo virš penkiasdešimties. Sakoma, kad Leonardo da Vinci negailėjo išmonės, kad užimtų ledi ir neleistų karališkai šypsenai dingti nuo jos veido. Dar tapymo metu paveikslas buvo laikomas aukščiausiu meno pasiekimu, tačiau tikrai žinoma, jog pats Leonardo nebuvo juo patenkintas, nes pareiškė, kad paveikslas neužbaigtas ir neatidavė jo savo užsakovui.
S. Freudas teigia, kad turbūt Monos Lizos šypsena ir keistas žvilgsnis dailininką taip sužavėjo, kad šis nuo tol suteikdavo ją kitoms tapomoms moterims. Pavyzdžiui, tokia šypsena lengvai atpažįstama ant Marijos veido paveiksle „Madona ir vaikas su Šv. Ana“. Mona Liza – tai menininko moters idealas, joje jis susitiko su savim pačiu ir tai jame kažką sujudino, turbūt seną atsiminimą. Yra žinoma, kad pirmieji meniniai Leonardo da Vinci bandymai buvo molinės besijuokiančių moterų ir mažų vaikų galvos. Taigi Freudas prieina išvados, kad gražios vaikų galvos – tai paties menininko atvaizdas, o šypsančių moterų veidai įkūnija jo motiną Kateriną. Vadinas, jo motina galėjo turėti panašią šypseną, kurią jis pamiršo ir taip susižavėjo vėl atradęs.
Chronologiškai artimiausias „Monai Lizai“ yra Leonardo da Vinci paveikslas „Madona ir vaikas su Šv. Ana“ arba kitaip vadinamas „Šv. Ana ir du kiti“. Paslaptinga šypsena, primenanti Džokondą, žaidžia ir abiejų moterų lūpose. Manoma, kad menininkas tapė abu paveikslus vienu metu. Todėl nekeista, kad priminta motinos šypsena paskatino jį nutapyti motinystę išaukštinantį paveikslą. Dabar abu paveikslai kabo Luvre. Paveikslas „Madona ir vaikas su Šv. Ana“ išreiškia vidinius jausmus ir ramų džiaugsmą. Freudas spėja, kad jame dailininkas vaizduoja savo vaikystę, nes yra žinoma, jog tėvo namuose jį mylėjo pamotė ir tėvo žmona. Čia jos atitinka Mariją ir jos motiną Šv. Aną. Nors vaizduojama Šv. Ana turėtų būti vaiko senelė, čia ji – jauna graži moteris. Manoma, kad Leonardo, kaip ir visi Renesanso atstovai, negalėjo prisiversti tapyti senos moters, jos raukšlių, dėl to pavaizdavo Aną jauna moterimi.
Taigi Leonardo turėjo dvi motinas: biologinę ir pamotę. Freudas mano, kad Šv. Ana paveiksle vaizduoja Kateriną, tikrąją dailininko motiną, kurios graži šypsena maskuoja jos skausmą dėl atimto sūnaus. Marija čia – berniuko pamotė Donna Albiera. Atrodo, kad menininkui dvi jo vaikystės moterys susilieja į vieną formą. Dailininko motinai vaikas atstojo prarastą vyrą ir dėl to šis per anksti subrendo ir dalinai prarado savo vyriškumą. Freudas, remdamasis psichoanalize, daro prielaidą, kad visą gyvenimą dailininką slėgė varžymasis ir, siedamas moters šypseną su motinos veidu, jis negalėjo priimti moters glamonių. Tačiau tapęs menininku jis galėjo reprodukuoti mistišką šypseną ir taip italų dailėje atsirado moterys, kurios ne nuleidusios akis spokso žemyn, o žvelgia su paslaptingu triumfu į priekį.
Tėvas taip pat turėjo įtakos
Leonardo da Vinci tėvas buvo vedęs keturis sykius. Nors jis negyveno su berniuku iki 5 metų, vėliau visgi jo vaidmuo dailininko psichoseksualiniame vystymesi buvo itin svarbus. Anot psichoanalizės, įsimylėję savo motiną berniukai neišvengiamai tapatinasi su tėvu. Toliau jie nori būti už tėvą viršesni. Kaip žinoma, žmogui išaiškėja, kad jis homoseksualas lytinio subrendimo metu. Kai Leonardo tai suvokė, tapatinimasis su tėvu prarado bet kokią reikšmę seksualiniu požiūriu, tačiau tęsėsi kitose sferose (pvz., aprangoje, pomėgiuose). Menininką kamavo potraukis mėgdžioti ir pralenkti tėvą.
Leonardas perkėlė tėvo elgesį į savo kūrybą. Jis baigtais savo paveikslais nebesirūpindavo, kaip kad jo tėvas nesirūpino juo. Vėlesnis jo tėvo elgesys mažai ką pakeitė, nes vėlesni įspūdžiai neišstumia pirmais vaikystės metais patirtos nuoskaudos, kuri lieka pasąmonėje.
Renesanso epochoje menininkams buvo būtinas kilmingas ir turtingas globėjas. Leonardo globėju tapo Lodovico Sforza (vadinamas Il Moro), ambicingas prabangos mylėtojas. Tai buvo permainingas ir nepatikimas žmogus, tačiau jo dvare Milane dailininkas praleido geriausią savo gyvenimo etapą, čia nutapė „Paskutinę vakarienę“. Kai Leonardo išvyko, jo globėjas netrukus buvo įmestas į kalėjimą, kur ir mirė. Savo dienoraštyje menininkas įrašo: „Hercogas prarado savo hercogystę ir turtą ir laisvę ir nė vienas jo pradėtų darbų nebuvo užbaigtas“. Šiame tarsi priekaište hercogui užslėptas paties Leonardo noras ką nors iš savo tėvo kartos apkaltinti tuo, kad jis pats niekada nebaigia savo meno kūrinių, – mano Freudas.
Leonardas – neurotikas?
Apibendrindamas savo knygą „Leonardo da Vinci: jo vaikystės prisiminimas“, Sigmundas Freudas teigia, kad iš nežymių simptomų Leonardo asmenybėje nustatė, jog dailininkas buvo beveik neurotikas, priskiriamas obsesiniam tipui. Leonardo mokslinius tyrimus reikėtų priskirti neurotikų „obsesiniams rūpesčiams“, o jo varžymųsis – abulijomis (liguistu bevališkumu). Freudas nurodo, kad jo studijos tikslas buvo „paaiškinti Leonardo lytinio gyvenimo ir jo meninės veiklos suvaržymus“.
Freudas teigia, kad visų menininkų kūryba yra būdas išreikšti savo lytinius troškimus. Leonardo atveju, tai aiškiai įrodoma pirmaisiais jo darbais – besijuokiančių moterų ir dailių berniukų galvų skulptūrėlėmis, kurios atspindėjo jo lytinius objektus. Jaunystėje Leonardo kūrė be ypatingų suvaržymų, tačiau visiškai neturėjo lytinių santykių, o vėliau gi ėmė prarasti gebėjimą greitai spręsti. Jau dirbant prie paveikslo „Paskutinė vakarienė“, jo technika buvo pakitusi. Netrukus prasidėjo procesas, psichoanalizėje vadinamas „neurotikų regresija“. „Vystymąsi, kuris pavertė jį menininku lytinio subrendimo metu, pakeitė procesas, pavertęs jį tyrinėtoju, ką lemiantys veiksniai jau buvo ryškūs ankstyvoje vaikystėje“. Taip Leonardo tapo tyrėju, pradžioj meno naudai, vėliau nepriklausomai nuo jo.
Praradus globėją, atstojusį jam tėvą, Leonardo regresinis postūmis vis smarkėjo. Jo infantili praeitis ėmė jam vis daugiau reikšti. Mokslas pakeitė meną, tačiau ir moksliniuose tyrimuose buvo žymūs nesąmoningų Leonardo instinktų bruožai – nepasotinamumas, nepalenkiamas griežtumas ir trūkumas gebėjimo prisitaikyti prie realių aplinkybių. Jau pradėjus šeštą dešimtį Leonardo asmenybėje įvyksta dar viena transformacija – jis sutinka moterį, kurios šypsena jam primena motiną ir nuo to laiko pastebima visuose dailininko tapytų moterų veiduose. Leonardo darsyk džiaugiasi įveikęs savo suvaržymą mene.
