– Nuo pat „Riebaus katino“ projekto sukūrimo pradžios visi stengiasi sužinoti, kas gi slepiasi už šio vardo. Galbūt jau būtų laikas tą atskleisti?
– Nežinojime ir slypi visa šio projekto esmė. Ne kartą jau minėjau, kad jei mane atpažintų, nebeužsiimčiau maitinimo įstaigų apžvalgomis, nes tik būdamas nežinomas aš gaunu tai, ką gauna eilinis klientas. Panašius tyrimus daro ir pačios įmonės užsakydamas slaptus pirkėjus. Skirtumas tik tas, kad aš ateinu pats ir nekviestas.
– Dėl ko nusprendėte slėpti savo tapatybę? Vardan intrigos, kad visiems būtų įdomiau? O gal iš nejaukumo? Nepristatant savęs drąsiau reikšti kritiką.
– Man asmeniškai kritikuoti šį verslą nereikia drąsos, nes kalbu apie sferą, kurią puikiai išmanau. Tokios apžvalgos, kai tave atpažįsta, padavėjas drebančiom rankom neša meniu, vėliau patiekalus, o virtuvėje virėjui dėl jaudulio krenta įrankiai, man asmeniškai taptų nebeįdomios. Tad reikia turėti valios 4 metus atsispirti pagundoms tapti žinomu, kai tave kas mėnesį vis kokia televizija kviečia į laidą, o tu atsisakai.
– Kaip nusprendėte sukurti „Riebaus katino“ tinklaraštį? Ir ar šiai dienai jis jau neša finansinę naudą ar tai labiau hobis?
– Mintis gimė spontaniškai. Pirma tai buvo tiesiog kritika vienai Karmėlavos maitinimo įstaigai, bet po savininkės neadekvačios reakcijos ir grasinimo advokatais, suvokiau, kad tai gali būti gan linksmas užsiėmimas. Juolab, kad sekėjų skaičius augo kaip ant mielių. Šiuo metu jis pasiekė 70 000 ir kas mėnesį 1000–2000 kyla į viršų. Tikslas yra apžvalgomis išpopuliarinti „Riebaus katino“ ženklą. Logotipą, kuris nuguls ant maisto produktų, kuriuos imdami prekybos lentynose nesuksite sau galvos apie juose slypinčių „piktųjų“ priedų kiekį. Tuo pasirūpins „Riebaus katino“ komanda. Prieš trejus metus tai buvo mano vizija, o jau šiemet tikiuosi ją įgyvendinsime.
– Kaip pasirenkate vietą ar produktą, kuriam kursite apžvalgą? Kokius kriterijus turite?
– Pradžioje tai buvo atsitiktiniai vizitai, keliaujant po Lietuvą su reikalais. Vėliau pradėjau gauti rekomendacijas iš sekėjų. Visos jos keliauja į specialų sąrašiuką, kurį vėliau esant progai patikrinu apsilankęs ir padaręs apžvalgą. Vertinimo kriterijai keturi, tai: interjeras, švara, aptarnavimas ir maistas. Na, o juos apjungia kainos ir kokybės santykis. Gal dėl to yra valgyklų ir restoranų su panašiu vertinimu – 5/5.
– Savo svetainėje esate sukūręs rubriką „Praščiausias patiekalas“. Kodėl pristatomas būtent blogiausias? Kas nors galėtų apkaltinti negatyvumu. Tiesa, paskutiniai įrašai ten įkelti 2018 metais, kodėl iniciatyva sustojo?
– Ta rubrika niekur nedingo. Tiesiog dėl sekėjų balsavimo persikėlė į „Facebook“ platformą. Ji labai mėgstama sekėjų, tad ją panaikinti būtų didelis nusikaltimas prieš juos. Geriausio patiekalo nerenku, nes susekti, ar tai ne pačios maitinimo įstaigos atsiųsta savęs reklama būtų sunku. O geriems atsiliepimams bei tiems patiems prastiems sukūriau „Facebook“ grupę: maitinimo įstaigos – atsiliepimų knyga, kuri šiuo metu jau vienija virš 22 000 narių.
– Koks yra Jūsų paties santykis su maistu? Ar pavadintumėte save maisto kritiku? O gal labiau kulinaru? Keliate ir savo gamintų patiekalų nuotraukas.
– Maitinimo įstaigų sferai atidaviau 15 metų. Maisto kritiku savęs nevadinu ir niekada taip neprisistačiau. Ne dėl to, kad abejočiau savo žinių bagažu. Jis pakankamas. Tiesiog pasivadinus maisto kritiku tektų didžiąją dalį apžvalgos skirti patiekalams. O aš noriu perteikti tos dienos, valandos patirtas emocijas restorane. Abejoju, ar kas perskaitytų bent pusę apžvalgos, jei didžiąją jos dalį skirčiau maisto gaminimo niuansams. Pradėčiau vardinti prieskonius, kurių reikėjo, o kurių per daug. Ar bandyčiau papasakoti, kaip aš būčiau kepęs vieną ar kitą patiekalą.
Maisto gamyba – tai mano hobis, aistra ir meilė. Pirmą tortą iškepiau būdamas 8-erių metų. Ar jis pavyko nebepamenu. Pirmą steiką su krauju iškepiau dar 1999 m., kai daugelis maitinimo įstaigų pagrindiniu šefo patiekalu savo meniu laikė karbonadą, paniruotą džiuvesėliuose su sūrio kepure. Išmanau maisto gamybą, turiu profesionalių žinių. Gal dėl to ir tekstai tokie griežti, nes vertinamus patiekalus aš išmanau kaip reikia gaminti, puikiai žinau, kurioje vietoje buvo padaryta klaida ir žinau, kad galėjau padaryti geriau nei patiekta.
– Kaip manote, kas Jumyse labiausiai traukia žmones, kad subūrėte tokią didelę auditoriją?
– Žmonėms patinka mano atvirumas, sugebėjimas pateikti kritiką neperžengiant tos ribos, už kurios prasideda patyčios. Aš kritikuoju man paslaugą pardavusią įmonę, jos personalo profesionalumą. Ir niekada neperlenkiu lazdos, nesutirštinu spalvų.
– Esate nelinkęs vynioti žodžių į vatą ir kritiką restoranams rėžiate be užuolankų. Kaip manote, ką tai duoda? Tokį stilių pasirinkote dėl to, kad jis labiau pritraukia skaitytojus, daro didesnę įtaką restoranams ar tai Jūsų tiesiog tokia asmenybė?
– Mano senelis sakydavo: negaišink žmonių veltui, sakyk tai, ką galvoji ir visada tik tiesą. Tą ir darau. Emocijas sudedu į tekstą, tekstą papildau linksmesniais sugretinimais, ir tas paprastumas žmones paperka. Pačio stiliaus nesirinkau, jis mane pasirinko. Restoranams įtakos daryti nenoriu. Džiaugiuosi, kad jie mano kritiką išgirsta, ją priima, padėkoja ir pasitaisę toliau darbuojasi. Na, o tiems, kuriems arogancija prisipažinti suklydus neleidžia, ir toliau sėkmingai ritasi žemyn.
– Socialiniuose tinkluose teko matyti, kad net kovojate už savo bendruomenės narius. Jei gaunate skundą apie kažkokią maitinimo įstaigą kreipiatės į ją norėdamas sužinoti, kas ir kaip nutiko. Kodėl tai darote?
– Kovoju už abi puses. Gavęs skundų, susisiekiu su maitinimo įstaiga, bandau aiškintis, kodėl taip nutiko. Paskelbti „Facebook“ puslapyje prastą patiekalą rubrikai „Prasčiausias LT patiekalas“ didelė atsakomybė. Stengiuosi surinkti kuo daugiau informacijos, visada prašau pirkimo čekio arba bent datos ir laiko, kada buvo darytas pirkimas. Nes paskelbtą patiekalą pamato ne mano keli draugai, o pamato nemaža „Facebook“ vartotojų dalis, kurios skaičius visada svyruoja tarp 50–100 tūkst., o kartais pasiekia ir 300 tūkst.
– Dėl kritikos esate sulaukęs net grasinimų iš restoranų savininkų, kurie iš jų buvo rimčiausi? Galbūt yra buvę tokių, kurie būtų rimtai išgasdinę?
– Niekada nesiskundžiau apie gautas asmenines žinutes, kartą tik pasijuokiau jog iš „Riebaus katino“ žadėjo per parą padaryti šlapią vištą. Neminėsiu, kas man tas žinutes rašė, bet kas norės – informaciją susiras internetinėse platybėse. Kaip nekeista, bet augant sekėjų skaičiui grąsinimų skaičius mažėja. Gal blogiukai bijo viešumo.
– Kartais pasigirsta kalbų, kad tinklaraštininkai, kritikai, nuomonės formuotojai būna papirkinėjami tam, kad tyčia sukritikuotų konkurentų verslus. Kaip manote, ar tai Lietuvoje egzistuoja? Galbūt ir pačiam yra tekę sulaukti tokių pasiūlymų?
– Kad jie parašo reklaminius atsiliepimus esu girdėjęs, bet kad kažkas būtų užsakęs influencerį susidoroti su konkurentu neteko. Čia ne Sicilija, kad kažkas bandytų taip naikindamas konkurentą užsiimti didesnę rinkos dalį. Ir šiaip jau vieša paslaptis, kad kokia bebūtų apžvalga – ar su geru vertinimu, ar su griežta kritika, po jos klientų skaičius padidėja ženkliai. Pvz.: mano išpeikta Salantų „Pakalnutė“. Jie nesikeičia. 2017m. Įvertinau 2/5. Tada nuvykau 2020m. Tikėjausi kažkas pagerės, ir vėl 1/5. Tad manau, kad yra žmonių, kurie taip gyvena ir taip maitinasi, tad jiems tokia higienos stoka ir prastas maistas yra priimtina. Svarbu daug ir sąlyginai pigaus maisto. Tad po kiekvienos mano juos kritikuojančios apžvalgos ten būdavo anšlagai. Tad koks konkurentas norės tokios sėkmės kaimynui?
– Ką manote apie maisto kritikos situaciją Lietuvoje? Ar kritikai/ tinklaraštininkai daro realią įtaką restoranams? Galbūt yra tekę girdėti atvejų, kai restoranai po Jūsų kritikos pasitaisė, pagerino savo kokybę?
– Man asmeniškai dar neteko skaityti lietuvio maisto kritiko apžvalgos. Gal tokių kritikų, kurie sukonkretina informaciją ir pateikia viską paminėdami iki smulkmenų ir neturime, nes tokie tekstai įdomus tik siauram ratui žmonių. Kas dėl kritikos įtakos, tai kritika bet kurioje sferoje daro įtaką. Ir jei kokios maitinimo įstaigos savininkas sako, kad man kliento išsakyta viešai nuomonė neįdomi, jis, visų pirma, meluoja sau ir taip kenkia savo verslui. Kai prieš kelis metus „Riebus katinas“ perlipo per 20 000 sekėjų, jau tada po prastų apžvalgų daugelis maitinimo įstaigų parašydavo asmenines žinutes su padėka už išsakytą kritiką. Nes daugelis iš tų restoranų savininkų turi po kelis verslus, ir bėgant metams vieną ar kitą verslą apleidžia ir paleidžia jį plaukti pasroviui. O sulaukę mano kritikos kimba verslą gaivinti, nes išsakyta kritika jiems pradėjus tikrinti faktus pasitvirtina.
– Ne kartą esate lygintas su populiariu žurnalistu, maisto apžvalgininku Andriumi Užkalniu. Ar tiesa, kad iš jo semiatės įkvėpimo? Ir ką pasakytumėte tiems, kurie jus abu lygina ar net teigia, kad jį kopijuojate?
– Apie tai, kad yra toks Andrius, sužinojau tik pradėjęs rašyti, nes teko pasidomėti su kuo mane lygina. Vėliau kelias jo apžvalgas aš paminėjau savo puslapyje, kreipdamasis į jį su klausimu: kas tamstai negerai? Iš kur tiek neapykantos lietuviams? Nemanau, kad su žmogum, kuris pradėdamas rašyti restorano apžvalgą, pirma užsipuola Lietuvos gyventojus išsijuokdamas iš jų gyvenimo būdo, yra viskas gerai. Aš ne medikas ir šioje vietoje galiu tik išreikšti nuostabą. O ar tas puolimas ant žmonių ir jų žeminimas yra noras taip užmaskuoti savo žinių stoką gastronomijoje? Čia jau kitas klausimas. Man asmeniškai gaila jo kaip žmogaus. Kiekvieną savo apžvalgą jis pradeda nuo to, kad lietuviai varguoliai ir jo šunys maitinasi ir gyvena geriau nei jie. Ar iš tokio žmogaus galima pasisempti įkvėpimo? Neneigsiu, Andrius rašyti moka ir mintys pas jį puikiai liejasi. Bet kam toks tikslingas negatyvios energijos traukimas savo tekstu į savo pusę aš iki šiol nesuprantu. Tad kai mane gretina su Andrium Užkalniu aš jaučiu tik gėdą ir peržiūriu paskutines apžvalgas ieškodamas tų sakinių, kuriuose perlenkiau lazdą.
– Ar apskritai turite autoritetų, mėgstamų autorių, tinklaraštininkų maisto tematika? Kas jie ir kodėl būtent jie?
– Turiu du ir jau daugel metų stebiu jų veiklą. Gordoną Ramzį seku dėl restoranų kritikos, o Džeimis Oliveris mane žavi receptų pateikimais. Ir būtent čia pasakysiu, kuo skiriasi jie nuo Andriaus Užkalnio, kuris bando save pristatyti maisto kritiku. Vien per gyvenimą daug suvalgyti nepakanka, tam, kad galėtum kritikuoti kažkieno pagamintą maistą. Reikia jį ir pačiam sugebėti pagaminti. Tai, kad Andrius dabar bando imituoti maisto gaminimą, supranta visi, kurie peiliu ir keptuve naudojasi ne tik savo namuose, bet ir darbe... Suvaidinti tai, kad tu moki gaminti maistą nepavyks, net jei tau už nugaros stovės keli pasaulinio lygio šefai ir tampys tave už rankučių. Tai ateina su laiku ir su praktika. Net jei tu gaminsi eilinį mėsainį, profesionalai matys, jog tai gamini ne „savo rankomis“. Tad grįžtant prie Ramzio ir Oliverio galiu drąsiai teikti, kad šie du vyrai verti būti vadinami ne tik virėjais, bet ir maisto kritikais. Nes jiems vaidinti ar apsimetinėti nereikia, jie tokie ir yra. Jie virtuvėje jaučiasi laisvai kaip žuvys vandenyje.
– Ko palinkėtumėt tiems, kurie norėtų tapti maisto apžvalgininkais ir patirti „Riebaus katino“ sėkmę? O galbūt nieko nelinkėtumėt?
– Palinkėčiau daryti tai, kas Jums patinka. Nedarykite nieko per prievartą tik todėl, kad kažkas tai daro ir jiems tai sekasi. Sėkmė aplanko tik tuos, kurie daro tai, ką myli, neskaičiuoja tam skiriamo laiko ar lėšų. O ar pavyks Jums pasiekti kažką panašaus, ar aplenkti ne tik mane bet ir kitus influencerius galite pasitikrinti jau dabar nepradėję net rašyti. Prisiminkite savo giminių ar draugų rato susibūrimus, kuriuose jūs dalyvavote. Jei to vakaro siela buvote jūs ir kitame susibūrime žmonės jūsų pasigenda, vadinasi pradėjęs rašyti jūs galite sulaukti sėkmės, nes tie, kas sugeba sudominti savo ratą, greičiausiai sugebės patraukti dėmesį ir svetimų žmonių. Pavydėti pradedantiesiems neturiu ko, nes tie kas bent kartą mūsų grupėje „Maitinimo įstaigos – atsiliepimų knyga“ parašė kelių eilučių kritiką restoranui, žino kokia tai „laimė“, kai tave užpuola to restorano gerbėjai užgauliais komentarais. Kritikuojant, rašant atsiliepimus reikia turėti storą odą, nes kitaip noras rašyti praeis po pirmos kritiškos apžvalgos.
