Kone visiems prieinamas būdas, kuris gali prailginti gyvenimą: specialistai sako, kad jį taikyti ne per vėlu net perkopus 60-metį

Dar nuo Hipokrato laikų gydytojai su užsidegimu tvirtino, esą naudinga riboti, ką valgome, kalbant ne tik apie mirtinos nuodėmės – rajumo – vengimą, vadovaujantis IV amžiaus krikščionių vienuolio Evagrijaus Pontiko patarimu, bet ir taikant „sąmoningą asketizmą“. Nekalbu apie neprievalgį ar badmiriavimą. Šie keliai neveda link ilgesnių ar juo labiau kokybiškesnių gyvenimo metų. Tačiau lengvas badavimas, arba pasninkavimas, – organizmo skatinimas jausti alkį gerokai dažniau, nei dauguma tai darome šiame pertekliaus ir privilegijų kupiname pasaulyje, – be jokios abejonės, yra naudinga mūsų sveikatai bei ilgaamžiškumui.

Dalijamės ištrauka iš knygos David A. Sinclair knygos „Gyvenimo trukmė“ (leidykla „Kitos knygos“).

Tai žinojo ir Hipokratas, ir vienuolis Pontikas. Žinojo ir XV amžiaus Venecijos kilmingasis Luigis Cornaro, kurį būtų galima (ir turbūt derėtų) laikyti pagalbos sau literatūros tėvu.

Paryžiaus medicinos akademijos prezidentas, profesorius Alexandras Gueniot pačioje XX amžiaus pradžioje išgarsėjo savo maisto kiekį ribojančia dieta. Sakoma, kad amžininkai iš jo šaipėsi, mat tuo metu nebūta jokių mokslinių įrodymų, kuriais profesorius būtų galėjęs pagrįsti savo įtarimus, jog badas atvesiąs prie geros sveikatos, – jis teturėjo nuojautą. Tačiau kritikai vienas po kito iškeliavo Anapilin, o Gueniot, pergyvenęs juos visus, galiausiai mirė sulaukęs šimto dvejų.

Pirmi modernūs ilgalaikės badavimo įtakos moksliniai tyrimai prasidėjo paskutinėmis Pirmojo pasaulinio karo dienomis. Kaip tik tada ilgą laiką tarpusavyje bendradarbiavę ir vitaminą A kartu jau spėję atrasti biochemikai Lafayettas Mendelis bei Thomas Osbornas ir Edna Ferry atskleidė, kad žiurkių patelės, kurios dėl badavimo jaunystėje išaugo mažesnės, gyveno gerokai ilgiau už tas, kurios ėdė, kiek norėjo.