Tai ištrauka iš leidyklos „Liūtai ne avys“ išleistos Lindsey Fitzharris knygos „Mėsinėjimo amatas. Šiurpioji medicina“. Knygą vertė Diana Urbonė. Įspėjame jautresnių nervų skaitytojus, kad ištraukoje bus chirurginių intervencijų aprašymų.
Karalienės problemos prasidėjo prieš kelias savaites, kai jai suskaudo gerklę. Netrukus ji pajuto skausmą ir patinimą dešinėje rankoje. Po kelių dienų karalienė dienoraštyje pasiskundė, kad „ranka nepagerėjo, nepadeda joks gydymas; viskas jau išbandyta“. Pilies gydytojai ėmė prašyti karalienės leisti atsivežti chirurgą. Nesuvokdama situacijos rimtumo, ji paprieštaravo, bet pažadėjo apie tai pagalvoti. Dar po kelių dienų, kai skausmas tapo nepakeliamas, Viktorija galiausiai sutiko.
Pedantiškasis chirurgas su savimi atsigabeno viską, ko gali prireikti operacijai, įskaitant savo paskutinį išradimą – karbolio purškalą. Šio prietaiso idėją prieš kelis mėnesius Listeriui įkvėpė britų fiziko Džono Tindalo atlikti eksperimentai. Leisdamas per orą koncentruotą šviesos spindulį, Tindalas pamatė, kad atmosferoje sklando daugybė dulkių. Jis pastebėjo, kad kai ore dalelių nėra, šviesa dingsta.
Panaudodamas karštį, Tindalas išgavo švaraus (be dulkių) oro mėginį ir pademonstravo, kad tokiu oru paveikti greitai gendantys tirpalai išlieka sterilūs, o štai po sąlyčio su neišvalytu oru juose iškart atsiranda bakterijų ir pelėsių. Jis su nuostaba konstatavo, koks kiekis šių ore nematomų dalelių „patenka <...> į mūsų plaučius kas valandą, kas minutę“, ir išreiškė susirūpinimą dėl jų poveikio aplinkos objektams, konkrečiai – chirurginiams instrumentams. Šie Tindalo eksperimentai tik sustiprino Listerio idėją, kad ore esančias bakterijas reikia naikinti, ypač gydymo patalpose. Siekdamas šio tikslo jis sukūrė karbolio purškalą, kuriuo sterilizuodavo orą aplink pacientą tiek per operaciją, tiek vėliau, perrišdamas žaizdas. Tiesa, purškalas turėjo dar vieną tikslą: Listeris galvojo, kad toks purškalas sumažins poreikį tiesiogiai drėkinti žaizdą karbolio rūgštimi, kuri dažnai pažeisdavo odą ir padidindavo uždegimo ir infekcijos pavojų.
Iš pradžių prietaisas buvo rankinis, tačiau, kaip visi Listerio išradimai, per gyvenimą jis buvo ne kartą tobulinamas. Vienas iš paskiausių purškalo variantų, vėliau pramintas „garo varikliu“, atrodė kaip didelis varinis purkštuvas, įtaisytas ant maždaug metro aukščio trikojo. Prie purkštuvo buvo pritvirtinta maždaug 30 cm ilgio rankena, kuria buvo galima reguliuoti purškimo kryptį. Visas prietaisas svėrė apie 4,5 kg – tai buvo griozdiškas instrumentas, kurį Listerio asistentai tampydavo iš vienos vietos į kitą ir pasikeisdami darbuodavosi su juo ilgas valandas operacijų teatre. Vienas iš buvusių Listerio studentų rašė, kad „Edinburgo gyventojai priprato matyti Listerį, važinėjantį miesto gatvėmis, nepatogiai įsitaisiusį karietoje su šiuo griozdišku savo kovos prietaisu“.
Kad ir koks keistas bei komiškas buvo šis išradimas, jis tapo reikšmingu momentu medicinos istorijoje.