„Man sunku rasti kokių nors šiuos žmones pateisinančių bruožų“, – teigia Margaret Tečer savo vyrui Denisui jiems nuvykus į Balmoralo pilį: jiedu atstumiami, paniekinami ir priverčiami žaisti žaidimą, vadinamą „Ibble Dibble“, kuriame žaidėjai geria ir tepliojasi veidus apdegintu vyno kamščiu. Jungtinės Karalystės kultūros sekretorius Oliveris Dowdenas su tokia pat panieka žvelgia į karališkosios šeimos vaizdavimą seriale „Karūna“ („The Crown“). Jis mano, kad dramą sukūrusi „Netflix“ karališkąją šeimą apjuodino, ir reikalauja, kad ateityje įmonė prieš prasidedant serialui pateiktų perspėjimą, nurodantį, jog seriale rodoma išgalvota istorija.
Keista, kad vyriausybė, kuriai vadovauja vyras, rašantis knygą apie Šekspyrą, reikalauja, kad drama vaizduotų istoriškai tikslius faktus. Juk Borisas Johnsonas niekad nesiskundė, kad dramoje „Ričardas III“ monarchas apkaltinamas sūnėno žmogžudyste. Visos dramos apie tikrus žmones iš dalies išgalvotos: kai Čarlzas ir Diana pažvelgė vienas kitam į akis ir suprato, kad viskas baigta, kambaryje daugiau nieko nebuvo. Jei vaizduojami žmonės mirę, tinkamai elgiasi arba nėra svarbūs, niekam nerūpi, ką apie juos išsigalvoja scenarijaus autoriai. Tačiau jei jie gyvi, linkę į neištikimybę ir turi paveldėti sostą, gali kilti bėdų.
Todėl nieko nuostabaus, kad pasirodžius naujausioms serijoms Anglijoje girdėti į sienas svaidomi televizoriaus pulteliai. Konservatoriai niršta, nes jų idealizuota Margaret Tečer vaizduojama kaip šaižabalsė pikčiurna, pasiryžusi lieti argentiniečių kraują ir trypti neturtinguosius į purvą. Draugai ir pakalikai piktinasi, kad karališkosios šeimos nariai vaizduojami kaip kietaširdžiai priekabiautojai, privertę Dianą susirgti bulimija. Pasak jų, serialas nesąžiningas, neteisingas ir kenkia monarchijai.
Tačiau jei monarchija tokia pažeidžiama, kad jai gali pakenkti princu Čarlzu apsimetantis vyras, kuris sako negražius dalykus jo žmona apsimetančiai moteriai, greičiausiai institucija jau atgyveno. Žymiems žmonėms dažnai nepatinka, kaip juos vaizduoja, bet tokia žodžio laisvės kaina. Jei jie tikrai labai nepatenkinti, gali paduoti serialo kūrėjus į teismą, bet „Netflix“ teisininkai prie telefono greičiausiai nelaukia.
Įdomiausias kaltinimas – kad serialas neteisingas. Žinoma, negalima paneigti, kad „Karūnoje“ keičiama chronologija ir įterpiami išgalvoti įvykiai. Princo Filipo ir jo motinos santykiai nėra tokie atšalę. Karalienė neaplankė mirštančio Čerčilio. Princo Čarlzo ir jo mokytojo lordo Mauntbateno ginčas prieš šiam žūvant Airijos respublikonų armijos sukeltame sprogime, kiek žinoma, išgalvotas.
Tačiau monarchija taip pat kuria savas istorijas. „Ričardas III“ tebuvo propaganda, sukurta Tiudoro, norėjusio pateisinti buvusį režimą išstūmusį perversmą. Vindsorai susikūrė laimingos šeimos istoriją, kuri pasirodė esanti kur kas toliau nuo tiesos negu ekranui sukurtas pasakojimas apie neviltį ir nenormalius santykius. Be to, apskritai paėmus karališkoji šeima „Karūnoje“ vaizduojama visai neblogai. Pagrindinė serialo tema – konfliktas tarp pareigos ir asmeninės pilnatvės, kuris teikia skausmo kartai po kartos. O tai neišgalvota.
Mažai tikėtina, kad žodžio laisvę gerbianti vyriausybė nutemps „Netflix“ generalinį direktorių į Londono Tauerį už tai, kad neatsižvelgė į O. Dowdeno žodžius, todėl šį įvykį galima laikyti paprasčiausiu britų konservatorių bandymu pasipuikuoti savo dorybėmis. Bet malonu, kad vyriausybei pagaliau ėmė rūpėti tiesa. Galbūt ateityje B. Johnsonas tiesa domėsis labiau negu tada, kai vadovavo kampanijai pasitraukti iš Europos Sąjungos, kurioje buvo tvirtinama, kad taip šalis sutaupys 350 mln. svarų per savaitę, arba kai prieš metus tikino, kad prekybos sutartis „paruošta naudoti“. Šių žodžių sukeltos geopolitinės skyrybos gali būti kur kas sudėtingesnės negu Vindsorų.