– Karo psichologai padeda atrinkti tinkamus karo tarnybai asmenis. Prieš patekdami į kariuomenę, jie turi pereiti psichologinius testus. Kokios karių savybės yra būtinos ir vertinamos? Ir kokios savybės nėra tinkamos karo tarnybai, kokie asmenys įprastai nepriimami?
– Karo prievolininkai, prieš pakliūdami į karo tarnybą, atlieka išsamią karinės medicinos ekspertizę, kurios sudedamoji dalis yra psichologinis ištyrimas ir psichiatrinis įvertinimas. Vertinamos karo prievolininkų asmeninės savybės, atliekamas standartizuotas interviu, vertinami intelektiniai gebėjimai. Svarbu, kad asmuo būtų psichologiškai stabilus, pakankamų intelektinių gebėjimų, praeityje nebūtų turėjęs ir šiuo metu neturintis psichiatrinių sutrikimų, kurie trukdytų sėkmingai adaptuotis karinėje aplinkoje bei atlikti karo tarnybą.
– Ar labai skiriasi nusiteikimas ir psichologinė būklė NPPKT karių ir savanorių, jei skiriasi, kuo tai pasireiškia?
– Psichologinė savijauta yra gana individualus dalykas, tačiau pastebima, kad karo prievolininkai savanoriai pasižymi aukštesne motyvacija karo tarnybai ir jos metu lengviau adaptuojasi, drąsiau priima iššūkius yra stropesni ir uolesni kariai.
– Kalbant apie konkretų – Ukrainos – karą ir matomas emocijas, atrodo, kad ukrainiečiams laimėti padeda ryžtingas nusiteikimas ginti savo šalį, nebūti okupuotiems ir nežūti, o štai rusų kariai atrodo labai demotyvuoti. Kalbama ir apie tai, kad puolančioji pusė, tiksliau – dalis jos, nebūtinai nori pulti ir žudyti. Jūsų manymu, kuo kare patiriamos emocijos ar motyvacija skiriasi puolančiosios ir puolamosios pusės?
– Valia priešintis ir gintis neabejotinai yra Ukrainos karių ir civilių gyventojų ar savanorių pusėje. Nenoriu nuvertinti karinio pasirengimo ir profesionalumo svarbos, tačiau valia priešintis gali vaidinti gerokai didesnį vaidmenį karo baigčiai. Teroristinio režimo samdiniai nėra motyvuoti, ne visi jų net turi elementarų karinį pasirengimą, todėl vykdyti jų vadų nurodymus ir įsakymus jiems yra be galo baisu. Tikiu, kad daliai jų karas prieš Ukrainą apskritai nesiderina su jų vertybėmis ar nuostatomis, tačiau iš baimės priešintis režimui, vadams, jie yra priversti paklusti ir eiti prieš savo valią. Dažnu atveju tai yra pats tiesiausias kelias į mirtį. O ukrainiečiai gina savo žemę, savo namus, savo šeimas. Jie nesitrauks niekada. Tai yra jų tikroji supergalia.
– Ne tik Ukraina, bet ir likęs pasaulis įvairiais būdais bando paskatinti Rusijos karius dezertyruoti (nuo vijimo lauk iki pinigų siūlymo už atsitraukimą ar siūlymo mamoms „atsiimti“ savo sūnus). Kiek kare kariai svarsto apie tokias galimybes kaip pasidavimas, sprukimas ar net bandymas pereiti į priešo pusę? Ar tokie scenarijai realūs, turint omeny, kad tai būtų laikoma karo nusikaltimu?
– Šalia tiesioginio karo paraleliai vyksta ir informacinis-psichologinis karas, todėl bandoma įvairiais būdais silpninti priešininko ryžtą, siekiama jį demotyvuoti. Tokios priemonės yra paveikios, priverčia samdinį susimąstyti, gali sukelti abejonių. Matėme jau ne vieną pavyzdį, kai grupė beginklių Ukrainos žmonių sustabdė ir apgręžė šarvuotosios karinės technikos kolonas. Asmeniškai pasiduoti režimo samdiniui gal ir baisu, nes grės sankcijos, tačiau, jei pasiduoda būrys, kuopa ar dar didesnis karinis vienetas, tai darsyk aiškiai parodo, kad informacinį psichologinį karą teroristinis režimas pralaimi ryškiai.
– Kaip karo eigoj kinta karių motyvacijos lygis, patiriamos emocijos? Tarkime, kai būna didelis sukrėtimas, žmonės išgyvena ir neigimo, ir susitaikymo, ir pykčio stadijas, gali atsirasti net apatija, tą jau galima matyti ir paprastų žmonių nuotaikose. O kas vyksta kare? Kokių pokyčių jau dabar galbūt galima matyti ar numanyti karių elgesyje arba ko tikėtis artimu metu?
