Požiūris į laimę nuolat kinta
„Pasakyti taip užtikrintai, kad esu laimingas aš dar negalėčiau, nes rutina ir kasdienės problemos darbe kažkaip neleidžia tvirtai sakyti, kad esu laimingas visiškai, bet iš principo – taip. Tiesą pasakius, prieš važiuojant į laidą net pasižiūrėjau, kaip apibūdinama laimė, pats galvojau ir nesugalvojau, kaip tai galėtų būti žodžiais išreikšta. <...> Laimės supratimas keičiasi su amžiumi. Kažkada, atsimenu, buvau studentas ir skaičiau, kaip vienas bankininkas, turėjo labai gerą darbą, karjerą ir viską metė vieną dieną, nusipirko kažkokį namelį mažą kalnuose ir išvažiavo ten gyventi kitaip.
Visą laidą galite žiūrėti ČIA.
Arba galite klausytis laidos ČIA.
Tada galvojau, kas turi atsitikti žmogui, gal kažkas negerai su galva, kad daro tokį sprendimą. Dabar prisimenu aš tą istoriją ir galvoju – panašu, kad kaip tik labai gerai jam taip nutiko. Taigi, laimė priklauso ir nuo amžiaus, nuo brandos ir skirtinguose etapuose tą laimę supranti kitaip”, – tikina pašnekovas.
Žilvinas sako, kad su sunkumais darbe reikia tvarkytis nuolat, nes veiklos jo gyvenime netrūksta. Nuolat darbe sprendžiant tam tikras problemas teigiamų emocijų pasisemti yra labai sudėtinga. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti – iškilus problemai ir ją išsprendus, gali tarsi patapšnoti sau per petį.
Esu dėkingas net išėjusiems darbuotojams
Atėjus vadovauti į „Baltik vairas” įmonę, Žilvinui teko ne vienas išbandymas. Tačiau galiausiai iš nuostolingos bendrovės ji tapo nešanti pelną ir atsitiesė. Paklausus pašnekovo, kaip pavyko tai padaryti, jis patikino, kad pirmiausia padėjo suvokimas, jog įmonėje yra ne tik 1000 rankų, bet ir 500 galvų ir kiekviena iš jų gali prisidėti prie pokyčio. Ž. Dubosas tikina, kad reikia padėkoti net ir tiems darbuotojams, kurie netikėjo pokyčiais ir tiesiog išėjo, nes taip neprisidėjo prie kitų demotyvavimo.
Turint tikrai nemažai veiklų, reikalinga turėti ir hobių, kurie padėtų atsipalaiduoti. Žilvinas tikina, kad jam padeda pasivaikščiojimai, kuriuos jis labai mėgsta, nors tai galbūt ir nėra tikrasis hobis, bet vaikščiojimas, anot pašnekovo, puiki priemonė numalšinti stresą: „Dėlioju puzles, tai man taip pat labai patinka, mėgstu ir skaityti. Turiu prisipažinti, kad esu šiek tiek priklausomas nuo informacijos, aš negaliu nieko nedaryti, tiesiog sėdėt. Gaunu net velnių nuo šeimos, kad negaliu ramiai pasėdėti, kad turiu arba telefoną, arba kompiuterį rankose.”
Atrasti balansą tarp darbo, šeimos, artimųjų ir draugų Ž. Dubosui sunku – dažniausiai laiko pritrunka draugams, tačiau vyras tikina, kad tie žmonės, kuriuos jis laiko tikraisiais savo bičiuliais, nereikalauja per didelio dėmesio: „Kartais užtenka susitikti kartą į metus ir supranti, kad viskas su jais yra gerai. <...> Visgi darbas atima daug laiko, o šeima yra prioritetas.”
Savaitgaliais – jokio darbo
Kovojantiems su stresu ir didelėmis atsakomybėmis darbe, Ž. Dubosas pataria išbandyti kelis dalykus. Bene svarbiausias – „savaitgalio uždarymas”: „Penktadienį užsibaigi visus darbus ir turi dvi laisvas dienas. Man, pavyzdžiui, labai patinka tiesiog pjauti žolę ir tai darau savaitgaliais. Tai taip pat vienas iš būtų, kuris man padeda nuo visko „atsijungti”.”
Žilvinas pasakoja, kad atsiradus vaikui jo gyvenime, jis dar labiau pasikeitė, taip tarsi vyras perėjo į kitą gyvenimo etapą: „Kai atsiranda vaikas, tada labiau susimąstai ir geriau pradedi planuoti laiką. Faktas, kad laiko, ypač asmeninio, dar labiau sumažėja, bet tuo pačiu suprasdamas, kad vaikas atims didelę laiko dalyti, išmoksti su tuo gyventi ir planuoti geriau. Norint laiko galima surasti viskam. Nors pats apie tai kalbu, bet pačiam dar toli gražu kartais iki visko įgyvendinimo.”
