Kai vaikas nuolat prašo su juo žaisti: kodėl tėvų bandymas prisiversti jį užimti – kenksmingas

Kai grįžti po darbų, o dar namuose laukia krūva nesibaigiančių buities reikalų ir išsiilgęs mažylis, kuris vis prašo: „Mama, einame pažaisti!“, prisipažinkime – ne viena suirztame ir bandome išsisukti nuo tų žaidimų. Bet dažniausiai tą pačią akimirką įsijungia kaltės jausmas ir vidinis priekaištas: „Esu bloga mama.“ Ar iš tiesų būtina kasdien žaisti su vaiku?

Mamos pasakojimas

„Labai myliu savo trejų metukų dukrytę, bet žaisti su ja man – didžiulė kančia. Kai Danielė mane paima už rankos ir drauge susėdame ant kilimo pažaisti, atrodo, sustoja laikas, žaidimas niekaip nesibaigia, o nuobodulys pamažu virsta susierzinimu. Ypač mane erzina vaidmeniniai žaidimai, kai reikia persikūnyti į meškiuką, kačiuką ar pan. Duktė prašo ir prašo manęs kartu pažaisti, o man kuo toliau, tuo sunkiau prisiversti tai daryti. Žaidžiu su ja tik dėl to, kad daug kartų esu skaičiusi, jog mama turėtų lavinti savo vaiką, ugdyti jį. Nesuprantu, kaip kitos mamos gali daug valandų krykštauti kartu su savo vaikais. Iš kur jos semiasi kantrybės? Ar tikrai būtina kasdien prisigalvoti vis naujos veiklos ir žaisti su vaiku, net jeigu to daryti labai nenoriu?“ Austėja

Žaisti – tai būti kartu

Vaiko raidos specialistai vienu balsu tvirtina, kad tėvai turėtų žaisti su savo vaikais, nes šie tik žaisdami sugeba suvokti pasaulį, mokytis ir, svarbiausia, užmegzti ryšį su tėvais. Tačiau vaikas žaidimą supranta kitaip negu mes, suaugusieji.