Įsibėgėjant didžiųjų geografinių atradimų amžiui, 1543 m. prancūzų keliautojas Žakas Kartjė[1], išsilaipino dabartinės Kanados teritorijoje. Tiesa, italų kilmės tyrinėtojas Džiovanis Kaboto[2], dalyvaudamas Anglijos karaliaus Henriko VII-ojo ekspedicijoje, dar 1497 m. pirmasis sudarė Kanados rytų pakrantės žemėlapį. Laikui bėgant, Prancūzija ir Anglija, čia ėmė steigti savo kolonijas ir kurti gyvenvietes. Į jas buvo skatinama europiečių imigracija, o vis didesnę įtaką įgavo Anglikonų bei Romos katalikų bažnyčios.
Braudamiesi į naujas teritorijas, naujakuriai neišvengiamai susidūrė su čiabuviais, šiose žemėse gyvenusiais dar nuo paskutiniojo ledynmečio, o šių skirtingų kultūrų koegzistenciją ženklino begalė kruvinų susirėmimų. Nepaisant technologinio proveržio, kuriuo buvo pranašesni kaip epidemija vietinius užplūdę europiečiai, vis tik per šimtmečius indėnų gentys išplėtojo sudėtingas savo bendruomenių sistemas, palaikė tvarią tarpusavio ekonomiką, bei išsaugojo gyvą ir turtingą, gilaus dvasinio pasaulio pažinimo kultūrą. Šiandien tai vadiname spiritualizmu.
Nesugebėję pasipriešinti pažangiai to meto atėjūnų ginkluotei ir neatlaikę iš Senojo žemyno perneštų ligų, indėnai buvo priversti palikti savo gyvenvietes, o vėliau buvo įkurdinti rezervatuose. Naujoji kultūra prarijo senąją. XIX a. Kanados valdžia bei bažnyčios patriarchai sugalvojo kitą metodą, kaip integruoti arba tiksliau sakant – visiškai paralyžiuoti vietos indėnų kultūras. Kadangi vaikai visada yra pati silpniausi grandis, buvo pradėta būtent nuo jų. Taip atsirado Kanados internatinių mokyklų sistema.
Kaip rašo The Canadian encyclopedia[3], nuo 1831 iki 1996 m., Kanadoje buvo įkurta per 130 internatinių mokyklų. Apytikriai 150 tūkst. Inuitų, Mėtis ir kitų genčių bendruomenių vaikų, jėga buvo atimti iš savo tėvų ir priverstinai apgyvendinti šiose mokyklose. Vietos valdžia, itin palaikoma bažnyčios, sukurpė sistemą, kurioje indėnų vaikai turėjo būti integruojami į vietos kanadiečių kultūrą. Pagal šį modelį, jie turėjo būti mokomi anglų kalbos, modernios Kanados visuomenės papročių, bei atversti į krikščionybę. Ši agresyvi asimiliacijos politika finansuota valdžios ir paremta bažnytiniu mokymo modeliu, siekė indoktrinuoti indėnų vaikus ir taip palaipsniui sunaikinti jų tapatybę ir kultūrą.
CBC[4] teigia, kad vyriausybės samdyti agentai turėjo užtikrinti, jog indėnų vaikų perkėlimas į internatines mokyklas vyktų sklandžiai. Čia mokiniai (vėliau ir paaugliai studentai), patirdavo emocinį, fizinį ir seksualinį smurtą. Už kiekvieną bandymą puoselėti savo kalbą ir kultūrą jie buvo griežtai baudžiami. Kadangi buvo verčiami rašyti tik anglų kalba, tėvai dažnai negalėjo perskaityti laiškų, kuriuos gaudavo iš savo vaikų. Berniukai ir mergaitės buvo atskirti vieni nuo kitų, todėl ilgus metus broliai ir seserys nesimatydavo.
Dėl patirto smurto ir potrauminio streso, paaugliai nepritapdavo savo bendruomenėse. Visą laiką versti kalbėti ir rašyti angliškai, negebėjo susikalbėti gimtąja kalba. Įgūdžiai, įdiegti pagal valdžios programą, dažnai neatitiko visuomenės standartų, todėl ir čia internatinių mokyklų studentai buvo svetimi. Tokia sistema suardė indėnų šeimos struktūrą ir normalų funkcionavimą. Išgyvenusieji internatuose sunkiai tapdavo savarankiški, nes vaikystėje ir paauglystėje buvo mokyti mašinaliai vykdyti nurodymus. Jų identitetas, savęs suvokimas ir apskritai psichologinė jausena buvo ypač trapi, todėl grįžę iš mokyklų indėnai lengvai pasiduodavo priklausomybėms: alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms. Daugelis jų visą gyvenimą kovojo su įdiegtu pykčiu, pagieža, depresija ir vienatve. Dėl nevisavertiškumo jausmo ir kitų asmenybės sutrikimų, šie žmonės tapdavo priklausomi ir nuo įvairių medikamentų, kaip miego piliulės ir panašiai.
Dar ir šiandien lieka neaiškus tikslus skaičius, kiek indėnų vaikų neišgyveno griežto režimo internatinėse mokyklose. BBC[5] skelbia, kad mokyklose mirė per 2,800 vaikų. Daugiau nei ištisą šimtmetį jie buvo niekam nežinomi. Daugybė šeimų apie savo atžalų mirtis net nebuvo informuoti, o patys vaikai palaidoti nežymėtuose kapavietėse. Dešimtmetį trukusiame tyrime buvo identifikuota netoli 3,000 aukų tapatybių, kurios XIX – XX a. pražuvo valdžios ir bažnyčios autoritetų inicijuotuose sistemos gniaužtuose.
The Canadian Encyclopedia pateikia dar didesnius skaičius: čia rašoma, kad aukų būta net iki 6,000, nors duomenys nėra visiškai tikslūs. Kad ir kaip būtų, pats faktas jog tose mokyklose mirė vaikai, kalba pats už save.
Po ilgos tylos, indėnų kultūrinis genocidas buvo ištemptas į dienos šviesą. Daugeliui buvo per sunku atvirai kalbėti ką patyrė mokyklose, tačiau dalis išgyvenusiųjų sutiko viešai prabilti apie šį košmarą.
Lucille Mattess (Lejac Indian residential school)[6]
„Į mokyklą buvau atvežta šešerių metų. Daugiausia ką pamenu, tai sunkų fizinį darbą. Anksti rytais buvome žadinami garsiais rankų plojimais ir po greitų pusryčių eidavome valyti tualetų. Visa dienotvarkė buvo labai griežta. Negalėjau priimti nė vieno savo sprendimo: viską turėjome vykdyti pagal planą lyg užprogramuoti.“ – pasakoja Lucille. – „Buvau atskirta nuo savo brolių ir vyresnės sesers, man net neleido su jais turėti jokio kontakto.“
Leo Ashamock (St. Anne’s residential school)[7]
„Į mokyklą papuoliau 1958 m. Man buvo šešeri. Gerai pamenu griežtas smurtines taisykles“ – sako Leo, – „naktimis buvo draudžiama naudotis prausyklomis, kur galėjome atsigerti vandens, todėl mėgindavome ten įsmukti slapčia ir numalšinti troškulį. Tai buvo vienintelis būdas atsigerti naktį. Tik deja ne visada pavykdavo: jei pagaudavo, mums girdydavo menkių kepenų aliejų tol, kol atpildavome. Ir taip keliskart iš eilės. Tačiau pati baisiausia buvo elektros kėdė, kurią išbandė su keliais mano bendraklasiais. Pamenu jų skausmo sukaustytus veidus ir kūnus.“ – pasakoja Leo.
Lorna Rope (St. Paul’s in Lebret, SK)[8]
„Mane į mokyklą atvežė penkerių. Tai buvo didelis, raudonų plytų pastatas, tik mano mama tuomet verkė, bet aš dar nežinojau kodėl. Vėliau jos nemačiau labai ilgą laiką. Mums buvo draudžiama pažiūrėti į berniukus: jei pamatydavo atsisukant, buvome drausminamos smūgiuojant krumpliais per galvą. Prižiūrėtojas sakydavo, kad esu netašyta pagonė ir sudegsiu pragare už tai, kad pažvelgiau į berniuką. Nuolat vadino laukine, purvina indėne. Niekada patys nieko negalėjome nei galvoti, nei daryti. Turėjome tik paklusti komandoms.“ – prisimena Lorna.
William McLean (Stone residential school, Poundmakers residential school)[9]
„Man buvo šeši metai, kai ten atsidūriau. Tuomet nemokėjau anglų kalbos. Pamenu, mokytojas mums skaitė knygą ir man uždavė klausimą. Tik, kad aš negalėjau jam atsakyti, nes nieko nesupratau. Tada buvo pirmas kartas, kai turėjau prieš visą klasę nusirengti drabužius: tokia buvo bausmė, kad nemokėjau anglų kalbos. Kitiems irgi buvo tas pat, jeigu nesuprato angliškai. Niekada negalėjome kalbėti gimtąja kalba klasėje, koridoriuje, ir apskritai mokyklos ribose. Mus išnaudojo fiziškai, psichologiškai, ir visaip kaip tik galėjo. Dažnai mokytojai ir mokyklos vadovai į mus kreipėsi keiksmažodžiais, nes tada dar nesupratom ką tie žodžiai reiškė.“
Roy Naoski (Lejac Indian residential school)[10]
„Prieš patenkant į internatą,“ – pamena Roy, – „jeigu pasielgdavau blogai, senelis visuomet su manimi kalbėdavosi apie mano veiksmus kodėl taip padariau, ir mokė kaip galėjau pasielgti geriau. Internate to nebuvo. Už netinkamą elgesį man liepdavo nusivilkti drabužius vyresnių berniukų ratelyje, o tuomet prižiūrėtojas išsitraukdavo diržą. Pamenu, žiūrėjau į vyresniuosius tikėdamasis pagalbos, bet ką jie galėjo padaryti? Jie tik kikendavo… Apie išgyvenimus pasakoja Roy.
Ontarijo provincijos Policijos Departamento detektyvas Greg Delguidice[11], dar 1992 m. pradėjo septynerius metus trukusį tyrimą dėl fizinio ir seksualinio smurto St. Anne’s internatinėje mokykloje prieš indėnų vaikus. Per šešerių metų laikotarpį, beveik 700 aukų davė parodymus, kurie ten buvo atvežti 1941–1972 m. CBC reporteris Jorge Barrera, taip pat talkino Ontarijo pareigūnams. Surinkta daugybė parodymų dėl seksualinio priekabiavimo. Čia buvo įsivėlę kunigai, internato personalas ir net mokyklos vienuolės. Viskas prasidėdavo nuo prievartinio bučiavimo, o naktimis vaikai kentėjo nuo brutalių smurtinių išpuolių. Tie patys žmonės indėniukus mušė diržais, botagėliais, knygomis, lentomis ir kumščiais. Kartais uždarytus rūsiuose laikė valandų valandas.
Detektyvas Greg Delguidice nusivylęs, kad valdžia nenori pripažinti visų nusikaltimų ir slepia daugybę slaptų dokumentų, kurie padėtų atskleisti tikrąjį smurtinių bei seksualinių išpuolių mastą. Edmund Metatawabin[12], pats išgyvenęs šį košmarą ir padėjęs det. G. Delguidice inicijuoti tyrimą sako, kad per daug valdžios ir bažnyčios aukšto rango pareigūnų yra įsivėlę į šiuos nusikaltimus, todėl reali situacija vis dar dangstoma.
The Globe and Mail[13] skelbia, kad kas penktas moksleivis internatinėse mokyklose patyrė seksualinį išnaudojimą. Nuo istorinio Kanados ministro pirmininko Stephen Harper viešo atsiprašymo 2008 m., vyriausybė viso skyrė per 4,6 mln. dolerių aukų išmokoms, rašo CBC, tačiau tikrasis šių nusikaltimų mastas iki galo vis dar gali būti neatskleistas.
[1] „Jacques Cartier“ www.britannica.com
[2] „John Cabot“ www.thecanadianencyclopedia.ca
[3] „Residential Schools in Canada“ www.thecanadianencyclopedia.ca
[4] „A history of residential schools in Canada“ www.cbc.ca
[5] „Canada reveals name of 2,800 victims of residential schools“ www.bbc.com
[6] Indian Residential School History & dialogue center“ www.collections.irshdc.ubc.ca
[7] „St. Anne’s survivor witnessed residential schools use of an electric chair“ www.cbc.ca
[8] „Residential School Survivor Stories“ www.legacyofhope.ca
[9] „Residential School Survivor Stories“ www.legacyofhope.ca
[10] „Residential School Survivor Stories“ www.legacyofhope.ca
[11] „Crimes against children at residential school: The truth about St. Anne’s – The Fifth Estate“ www.youtube.com
[12] „Edmund Metatawabin named to the Order of Canada“ www.cbc.ca
[13] „One in five students suffered sexual abuse at residential schools, figures indicate“ www.theglobeandmail.com
