Jei norite, kad jūsų laimė nepriklausytų nuo ką tik praėjusio karantino, mokesčių augimo, rūpesčių darbe, jums teks kūnišką palaimą karštoje, spygliuočiais kvepiančioje vonioje pradėti vertinti labiau už išgirstas per radiją „nemalonias naujienas“. Ir kūniško artumo su mylimu žmogumi džiaugsmas turi jums užgožti išgyvenimus, kuriuos sukelia išorinis pasaulis, pavyzdžiui, visokie gąsdinimai dėl koronos antrosios bangos ir t.t.

Prancūzai todėl taip mėgsta rafinuotą maistą, vyną ir ypač seksą, kad tie dalykai niekaip nepriklauso nuo išorinio gyvenimo. Ir todėl jie vertina tokį „kūno kultą“, kai žmogaus laimę lemia ne finansinės galimybės, o kultūra. Jei neišmoksi kiekvieną dieną džiaugtis pačiais menkiausiais dalykais, gyvenimas niekuomet nesiliaus buvęs tamsus ir „problemiškas“. Ne be reikalo išvertus žodį „dabartis“ į anglų kalbą yra „present“, tai taip pat reiškia „dovaną“.

Hedonizmo filosofijos esmė ir yra mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Mėgautis gyvenimu ir mylimu žmogum! Nes tik meilė (ir kūniška) atneša daugiausia laimės ir džiaugsmo.

Hedonizmo sąvoka atsirado viduramžiais. Literatūriniuose viduramžių tekstuose įsimylėjėliai buvo raginami įveikti savo drovumą ir patirti kiek galima daugiau malonumo. Jei vyras pasirodo esąs neryžtingas, moteris raginama imtis gan drąsios provokacijos.

Hedonizmas

Viduramžiais buvo populiarus ir gražus paprotys – vaikinų „gegužinėjimas“, kurie primena šiandienos vyrukų ir solidžių vyrų būdą rodyti dėmesį savajai moteriai. Deja, pastarųjų paprotys „užbėgti“ į apatinio trikotažo, kvepalų ar gėlių salonus mums, jų moterims, atrodo gerokai nykesnis už viduramžių jaunuolių paprotį padėti medžio šakelę prie savo kaimo mergelių durų. Toks poelgis anais laikais prilygo viešam meilės prisipažinimui, jis buvo vertas visų vienas kitam duotų priesaikų. Negana to, norėdami suteikti moteriai malonumo, vyrai teiraudavosi, ar galės rytoj nunešti jai šakelę. Ir štai rytojaus rytą visi žinodavo, kuri turi mylimąjį, kuri – ne.

Kai kurie viduramžių autoriai teigia, kad vyro užduotis – rasti moterį, atskleisti jai meilės malonumą ir sužadinti jos geidulius. Tačiau asketiškaisiais viduramžiais buvo liepiama gyventi taip, kas netgi šiandien daro žmogų nelaimingą. Jau tada malonumą suvokti tik kaip draugystės ar santuokos tikslą buvo didžiausia nuodėmė, o santykiauti su žmona dažniau nei triskart per mėnesį reiškė laikyti ją kone prostitute. Seneka rašė: „Kadangi santuoka yra draugystė, vyras neturi elgtis su savo žmona kaip su meiluže“. Tačiau paradoksas: netgi viduramžiais niekam nevalia buvo atsisakyti savosios malonumo dalies...

Neatsisakykite malonumo vilioti vyrą: puošniai apsirengti, pasidaryti makiažą. Netgi viduramžių pamokslininkams pavykdavo įkalbinti moteris pasislėpti po savo aukštais gobtuvais, kol vyrai būdavo miestelyje. Jiems išvykus moterys elgdavosi kaip anksčiau...

Neatsisakykite puotavimo malonumų. Jie netgi Karolį VI ir jo dvariškius taip įtraukdavo, kad būdavo peržengiamos visos ribos ir tiek įaudrinami pojūčiai, jog puota baigdavosi gašlumo orgijomis... Kokie būdavo viduramžių puotos nedori malonumai? Pirma, seksuali apranga – XIV amžiaus trumpi vyrų drabužiai nepadoriai aptempdavo lytinį organą ir išryškindavo jo formą, o gilios moterų iškirptės leisdavo nekliudomai žvalgytis į krūtis. Antra – kvapai: gėlių, kuriomis gali būti nuklotos grindys, įvairių kvapiųjų medžiagų, aliejų... Trečia – laisvė prie stalo: naudotis su kaimynu tuo pačiu peiliu ar taure, imti patiekalą iš to paties dubenėlio gali būti net labai malonu, nes atsiranda noras paliesti šalia sėdintįjį...

Hedonizmas

Neatsisakyk malonumo „kontaktuoti“ su vandeniu. Dažnai viduramžių puotos baigdavosi maudynėmis... Čia ir prasidėdavo didysis lytėjimo malonumas...

Tačiau, kaip pataria viduramžių meilės žinovai, prieš ypatingąjį galutinį orgijos malonumų etapą moteris vyrą turėtų paegzaminuoti, kad išsiaiškintų, ar pliuškenantis baseine ir skanaujant kriaušes iš to paties dubenio įsižiebusi meilė – jau pernelyg karšta ar dar nepakankamai. Taigi, ar verta rizikuoti save atiduodant, ar verčiau palaukti tikrojo meilės riterio? Viduramžių moteris turėjo teisę prieš „tai“ su vyru padiskutuoti, ar judviejų jausmai vergauja tik taip trokštamam malonumui, ar vis dėlto ne malonumas yra judviejų simpatijos pagrindas. Jei abiejų ketinimai nėra nukreipti tik į malonumą – viskas gerai, leiskit vienas kitam mėgautis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)