„Delfi Plius“ pateikia ištrauką iš David A. Sinclair knygos „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas.
Be abejo, didžiąją dalį žmonijos istorijos senėjimą vertinome panašiai kaip metų laikų kaitą. Ši netgi virtusi populiaria analogija: perėjimą iš pavasario į vasarą, iš jos – į rudenį ir galiausiai į žiemą prilyginame vaikystės virsmui jaunyste, iš kurios pasiekiame vidutinį amžių, o iš ten – „auksinius savo gyvenimo metus“. Kiek vėliau pradėjome manyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis tai tokiu nemaloniu procesu.
Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galime imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir po kelis šio proceso simptomus. Net ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.
Tačiau leiskite jums pasakyti vieną dalyką: taip tikrai nėra.
Suvokus, kad visuose organizmuose – nuo mielių iki apvaliųjų kirmėlių, pelių ir žmonių – esama tų pačių universalių senėjimo reguliatorių...
...kad tuos reguliatorius galima keisti pasitelkiant tokias molekules kaip NMN, kelias valandas intensyviai pasportavus arba kiek mažiau valgant...
...supratus, kad visa tai – viena ir ta pati liga...
...paaiškėja štai kas: