Daug žymių žmonių ten lankėsi. Sėdėjo arba, jei pavadinti šiek tiek oficialiau, gydėsi ten geriausio lietuviško romano „Tūla“ autorius Jurgis Kunčinas ir daugybė kitų meno šviesulių. Sovietų laikais tai buvo tinkama vieta išvengti tarnybos kariuomenėje ar šiaip pasislėpti nuo aplinkos marazmo. Pasitaikydavo ir rimtų ligonių. 2020 metais tradiciškai ten veikia tuzinas įvairių psichinės sveikatos įstaigų. Vieną ant kalvelės stūksantį pastatą supa rimta apsauginė tvora kaip geriausiuose filmuose apie CŽA kalėjimus. Į šią vietą dar grįšime, tik labai gaila, kad lapkričio 30 dieną – kai autorius užėjo apsižvalgyti – ten burzgė traktorius ir keli darbininkai mėtė statybinį laužą. Straipsnio pabaigoje jums paaiškės, kodėl traktoriaus burzgimas suvirpino autoriaus širdį.
Dirbti diktatoriumi yra nemalonu. Kol iškopi iki vadybos aukštumų tenka daug paprakaituoti, nudobti kelis tūkstančius ar net milijonus žmonių. O nerimo kirminėlis vis kirba: ar viską padariau, kad išlikčiau savo neramiame poste. Ar nežvelgia tamsoje iš padilbų dar koks per neapsižiūrėjimą paliktas gyvas senas priešas? Todėl lengviau, kai ateini diktatoriauti ne savo tautai. Mažiau giminių, mažiau pažįstamų, mažiau streso. Taip korsikietis Buonapartė tapo Prancūzijos imperatoriumi. Gruzinas Džiugašvilis visos Rusijos ir visų aplinkinių tautų skerdiku Stalinu.
Galime kai kuo diktatorystės mene pasididžiuoti ir mes, žemaičiai. Viena simpatiškiausių figūrų XX amžiaus diktatorių olimpe yra bajoras, kilęs iš Giniotų, Bilevičių, Butlerių ir kitų žemaitiškų bajorų giminių – Juzefas Pilsudskis. Vaikystėje jį visi meiliai šaukė Ziuku. Nes aplenkėjusiose Vilniaus krašto apylinkėse sunkoka buvo ištarti lietuvišką jo vardą Juozas, Juozukas. Tai supaprastino iki lengvesnio lenkiškam liežuviui Joziuk. O jau tada tik žingsnelis iki – Ziuk.
Pačio šauniausio tarp Europos diktatorių vyro biografija yra fantastinė. Kitaip sunku pavadinti. Lietuviams, aišku, tai jis tautos išdavikas ir žmogus iš savo tėvynės klastingai atėmęs sostinę Vilnių. Drėbtelsiu tiesiai, be užuolankų – šunsnukis, niekšas ir išdavikas. Bet žavingas. Lenkai jį dievina. Savo nuopelnais Lenkijai jis lenkia Lechą Valensą ir Karolį Vojtylą. Pilsudskis žengęs XIX ir XX amžių sandūroje vingiuotu socialisto revoliucionieriaus keliu vėliau ryžtingai pasuka savo gyvenimo vairą – atkurti Lenkiją, o po Lenkijos atkūrimo planuoja sukurti didžiulę pajėgią federaciją kartu su visomis tautomis, kurios gyveno Abiejų taųtų respublikos teritorijoje. Su lietuviais, lenkais, latviais, baltarusiais ir ukrainiečiais. Planuota įspūdinga geopolitinė jėga – nuo jūros iki jūros. Primena LDK jos didžiausio teritorinio išsiplėtimo laikotarpiu. Federacijos idėja labai įspūdinga, tačiau Pilsudskiui nepavyko dėl savo nežaboto įsimylėjimo į patį gražiausią pasaulio miestą Vilnių. Pirma atėmė iš lietuvių Vilnių, o tik po to pradėjo galvoti ką jis čia padarė. Ir kaip dabar lietuvius reikės įvilioti į federaciją. Lietuviai po išdavikiško Vilniaus užgrobimo jau niekaip nebūtų ėję į federaciją su Lenkija. Iš esmės 500 metų dviejų tautų draugystę sužlugdė vienas pasikarščiavusio lenkų maršalo žingsnis.
Bet pirmoji didžiojo Pilsudskio plano dalis pavyko. Iš nieko, iš istorijoje pražuvusio niekio jis atkūrė Lenkijos valstybę. Sutriuškino bolševikų ordas, kurios kėsinosi Europoje įžiebti pasaulinės revoliucijos gaisrus. Du šimtus metų Lenkija kentėjo carų letenose ir staiga, lyg Dievui tveriant per septynias dienas pasaulį, Pilsudskis sutvėrė Lenkiją. Žemaičių bajorui užtruko kiek ilgiau nei septynias dienas, bet tai buvo ne mažiau įspūdinga. Jei palyginti su kitu didžiu lietuviu Vytautu Didžiuoju, tai Pilsudskis beveik prilygo Vytautui, tik Vytautas sėkmingiau sukosi politinių intrigų lauke, o Pilsudskis lėkė kaip pasiutęs hipopotamas. Matau, noriu, imu. Pritrūko tos vytautinės subtiliai klastingos diplomatijos meno...
Tačiau po truputį Lenkijos komendantas, maršalas ir atkūrėjas įsitikino savo genialumu. Visi jį liaupsino. Kai Lenkijoje prasidėjo bardakas, korupcija ir kiti nesmagūs su ką tik sukurta demokratija susiję dalykai – valstybės tėvas atsiduso ir dar kartą nutarė gelbėti Lenkiją. Pradėjo gydymą arba sanaciją. Apie tą Lenkijos istorijos tarpsnį yra įvairių nuomonių. O Pilsudskio gydyta Lenkija nepajėgė atsispirti žaibiškam Hitlerio ir Stalino užpuolimui 1939 metais.
Ačiū Dievui, pats Juzefas Pilsudskis nematė tos siaubingos Lenkijos katastrofos. Mirė anksčiau –1935 metais. Kadangi nematė Lenkijos žlugimo, tai liko įsitikinęs savo veiklos teisingumu. Prieš mirtį testamente didingai pasiautėjo kaip tikras diktatorius – kūną leido palaidoti Vavelyje, tarp žymiausių Lenkijos valdovų, širdį – su motina Vilniaus Rasose. Beje, man iki šiol keista kaip Lietuvos vyriausybė leido išvežti savo didžiausio priešo Pilsudskio motinos palaikus iš Suginčių į lenkų valdomą Vilnių.
Lietuvos vyriausybė ir pats prezidentas Antanas Smetona matyt dar turėjo riteriškumo. O iš kitos pusės – Pilsudskis savo kilme, juo labiau jo mama iš žymiųjų žemaičių Bilevičių, buvo tikri lietuviai. Ką tada laidoti Vilniuje, jei ne žymius lietuvius?
O savo smegenis Lenkijos vadas pažadėjo Lenkijos smegenų tyrimo institutui, kuris buvo neseniai įsteigtas Vilniuje. Kalbama, kad pats Pilsudskis davęs lėšų tam institutui įsteigti. Pilsudskis kukliai įtarė – jo smegenys genialios ir verta mokslui patyrinėti jas. Gal institutas pagamins dar tūkstantį maršalų.
Lenkijos smegenų tyrimo institutui vadovavo žymus smegenų tyrimo mokslininkas Maksimilianas Rozė. Savo moksliniu sugebėjimus tobulinęs Vienoje ir Berlyne, pas geriausius to meto smegenų tyrinėtojus. Bet bėda –Rozė buvo žydas. Vienos lenkų studentų antisemitinės akcijos Stepono Batoro universitete metu profesoriaus širdis neišlaikė ir jis mirė. Spėjo prieš mirtį išleisti pradinius maršalo smegenų tyrinėjimo rezultatus prancūzų ir lenkų kalbomis. Po Rozės mirties neatsirado mokslininko, kuris būtų pasiryžęs tirti maršalo smegenis. Vėliau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lenkija žlugo. Lietuviai atgavo iš bolševikų Vilnių. Po to vėl Stalinas, Birželio sukilimas, vėl vokiečiai, vėl Stalinas. Vėl Lietuva. Šioje košėje neliko žinių, kur dingo paruoštos tyrimams, ant plokštelių supjaustytos Pilsudskio smegenys. Tikėtina, kad jas saugojo metaliniuose konteineriuose ar kitaip. Bet pagarbiai, moksliškai. Tačiau tikslių žinių, kur yra ir kaip buvo paruoštos slaptam saugojimui nėra. Vienuose atsiminimuose teko skaityti, kad pokario metais KGB tampė Vilniaus Universiteto dėstytojus, susijusius su neurologijos mokslu ir bandė iškvosti kur paslėptos tos smegenys. Niekas nežinojo ar nenorėjo pasakyti.
Tai dabar tik spėliojame, kur pradingo žinoję smegenų likimą: sušaudyti Panerių miške, pražuvę Vilniaus bombardavimuose, išvežti į Sibirą, pabėgę į Ameriką, tyliai tūnoję socialistinėje Lenkijoje. Rozės sūnėnas tęsė mokslinę neurologo veiklą JAV, tačiau niekada viešai neužsiminė, kur dingo Pilsudskio smegenys. Kiti buvę bendradarbiai mykė kažką, net vieno palikuonys iš Lenkijos buvo atvykę į Vilnių ieškoti Pilsudskio smegenų...
Dar pasakojama apie penkių profesorių susitarimą. Atseit penki universiteto profesoriai žinojo kur paslėptos Pilsudskio smegenys. Bet matyt nusprendė laukti geresnių laikų. Pilsudskis nebuvo labai populiari figūra socialistinėje Lenkijoje ar Sovietų sąjungoje.
Pas profesorių Rozę dar lankydavosi toks vokiečių profesorius Oskaras Fogtas, kuris savo laiku, pakviestas bolševikų, ieškojo genialumo žymių Lenino smegenyse. Fogtas buvo gana kairuoliškų pažiūrų ir galėjo perduoti informaciją apie Pilsudskio smegenų tyrimus Maskvai. Tiksliau Lubiankai.
Arba atvirkščiai. Fogtas Rozei pasakojo, kaip ieškojo genialumo žymių Lenino smegenyse.
Viskas painu ir neaišku. Bet nei vienai naujai Vilniaus valdžiai džiaugtis Pilsudskio smegenų genialumo įrodymais nerūpėjo.
Tad aš labai paprastai pagalvojau. O kur Vilniuje buvo tas smegenų institutas? Vilniuje vietos susijusios su smegenų tyrimais yra dvi – Parko gatvė, 15, Naujojoje Vilnioje, nuo caro laikų psichoneurologinė ligoninė bei siauram visuomenės ratui plačiai žinomas kitas adresas: Vasaros gatvė, 5. Pavarčiau lenkų archyvus, radau. Lenkijos smegenų tyrimo instituto adresas – Letna 5. Versti net nereikia. Štai jums ta pati garsioji Vasaros g. 5. Vasaros g. 5 – didelė teritorija, daug įvairių su smegenų tyrimais susijusių įstaigų ir pacientų, bet kartu Vasaros gatvė ir labai prestižinė graži vieta turtingam žmogui statytis namą. 2020 m. lapkričio 30 dieną kaip tik ten buvo ruošiami du sklypai namų statybai. Viename darbininkai rinko šiukšles, kitame traktorius lygino žemes.
Dabar noriu kreiptis į visus dirbančius Vasaros g. 5 ir kituose Vasaros gatvės sklypuose.
Brangūs statybininkai bei traktorininkai! Jei rasite kokių neaiškių metalinių konteinerių, stiklo plokštelių su dėmėmis, ar dar kokią nors dėžę su lenkiškais užrašais – žinokite, jūs galite įminti vieną iš didžiųjų Vilniaus paslapčių. Neišmeskite dėžių į statybinį laužą. Praneškite man arba universiteto mokslininkams, kuriuos pažįstate, arba šiaip Lenkijos ambasadai. Jie gal net jums daug zlotų sumokės. Skambinkite vienu žodžiu, mes išsiaiškinsime.
Bet aš nemanau, kad mes taip lengvai 2020 metais įmintume visas senąsias Vilniaus mįsles. Ne tokio lengvo stiliaus miestas. Čia ir Vytauto Didžiojo palaikų pėdsakai slapčia veda kažkur į Katedros požemius ir, mano galva, taip net geriau. Pats Pilsudskis mylėjo šį miestą už grožį ir paslaptingumą. Tai ir jo smegenys neskubės būtinai šiais metais pasirodyti Vasaros g. 5 sklype. Skubiai buvo užkastos tos smegenys, nes Vilniaus valdžios keitėsi kaip moterys Don Žuano sąraše ir rimtų liudininkų neliko. Kasti žemę slaptavietei reikėjo zvimbiant kulkoms palei ausis, tai užkasta gal negiliai. Bet reljefas aplink Vasaros g. 5 toks nelygus, tiek ten prikasiota ir pristatyta. Oi, viskas labai painu.
Bet suformuluoti galėčiau taip – viena iš pagrindinių versijų kur galėtų būti pakastos ar užmūrytos Pilsudskio smegenys yra pastatai arba teritorija Vasaros gatvė 5, Vilnius.
Radome juk po tiek metų 1863 metų sukilėlių palaikus. Radome KGB sušaudytų partizanų palaikus. Vilnius po truputį praskleidžia savo paslaptis. Teisingas miestas. Atėjus tinkamam metui Vilnius atiduos ir Pilsudskio smegenis.
Gal tik laukia, kol mes iš naujo įvertinsime Juzefo Pilsudskio veiklą ir svajones?
