Trumpa įžanga. Esame prieš penkerius metus susipažinusi, iš jų trejus metus susituokusi sportiška, socialiai aktyvi pora. Man 32-eji metai, vyras šešeriais metais vyresnis. Auginame sūnelį. Kaip, ko gero, daugelio, mūsų santykių pradžia buvo nuostabi pasaka. Tiesa, neslėpsiu, intymumas nebuvo mūsų stiprioji pusė, bet tą su kaupu kompensavo draugystė, emocinis artumas, abipusis susižavėjimas, beprotiška meilė. Pamaniau, nieko tokio, jog jis nėra labai aistringas žmogus, užtat kaip gera su juo kalbėtis, būti drauge.

Bėgo laikas, „apsitrynėme“. Suartėjimų vis mažėjo ir mažėjo. Pati save vertinčiau kaip laisvą ir tikrai nedrovią lovoje, mėgstančią eksperimentuoti, tačiau ilgainiui vis sulaukdavau pasakymų, kad ne taip darau, tai per intensyviai, tai per lėtai, tai vėl kažkas, kas baigdavosi neslepiamu vyro susierzinimu ir iširusiu aktu. Iš pradžių situacija šokiruodavo. Aš niekada nedrįsau jo kritikuoti, nenorėdama užgauti, tik švelniai nurodydavau, kas ir kaip patinka labiau, tuo tarpu pati sulaukdavau tokios šiurkščios kritikos.

Pradėjau ieškoti problemų savyje, nepasitikėti savimi, jaustis netikėle, kuri kuo toliau, tuo labiau negeba suteikti vyrui malonumo. Į bandymus pasikalbėti sulaukdavau atsakymo, kad nesukuriu pakankamai seksualios atmosferos, todėl jis ir vengia intymumo. Ėmiau pirkti seksualius apatinius, dar labiau rūpintis savo figūra, išvaizda ir vis bandydavau sužadinti aistrą jame, į ką be užuolankų būdavo pasakyta, kad jis nenusiteikęs, neturintis nuotaikos ar tiesiog nenorintis. Neretai dar ir susierzindavo, neva kam tu lendi, nors nemanau kad kartą per savaitę kvietimas į lovą turėtų pykdyti. Mane atstūmimai užgaudavo kaip moterį. Ėmiau bijoti rodyti iniciatyvą, nes atstumta jausdavausi menkaverte, atgrasia, nemoteriška.

Negalėjau suprasti, juk vyrai gatvėje, darbo aplinkoje rodo dėmesio ženklus, tad kodėl mano vyras manę negeidžia? Klausdavau, gal jį kas neramina, gal stresas darbe, neužkraudavau rūpesčių vaikučiu. Rezultatas tas pats – nepakankamai „užkuri“, neturi savyje koketiškumo. Pradėjau galvoti, kad gal pamilo kitą moterį, tačiau jokių tai rodančių ženklų neaptikau: nei telefono slėpimo, nei žinučių, nei užtrukimo po darbo. Intymumas vykdavo kartą į du ar tris mėnesius. Žinoma, mano prašymu. Praradusi viltį pasiūliau kartu pažiūrėti pornografinio turinio filmą, su viltimi, kad galbūt tai jame uždegtų aistrą. Mano nuostabai, jis su džiaugsmu atsiliepė į mano kvietimą. Pamaniau, kad radau būdą, kaip susigrąžinti seksą į mūsų gyvenimą. Tačiau nežinojau, kas už to slypi. Ėmė atsiskleisti tiesa.

Intymumas padažnėjo, lyg burtų lazdele mostelėjus, vos ne kasdien, tačiau su privaloma sąlyga – būtinai žiūrint filmus suaugusiems. Priėmiau tokią situaciją, nors filmų turinys buvo aštrus, bet dar neperžengiantis mano suvokiamų ribų. Po kurio laiko vyras ėmė siūlyti idėją pakviesti trečiąjį asmenį į lovą. Pasiūlė tai atsargiai, tarsi fantaziją. Iš pradžių nesureikšminau, bet paskui jis kuo toliau, tuo labiau pradėjo piršti šią mintį. Supratau, kad jis siekia paversti fantaziją realybe, ypač jam pradėjus detalizuoti, kaip ir kur tai padaryti. Man tai buvo visiškai nepriimtina. Atsisakiau. Tada vyras pareiškė, kad tuomet jam geriau vienam minėtus vaizdo įrašus žiūrėti, nes būdamas vienas jis daug geriau atsipalaiduoja. Sugebėjo paatvirauti, kad pornografiją žiūri 3-4 dienas per savaitę po 3 ar daugiau valandų vidutiniškai (darbo pobūdis ir vieta jam leidžia). Pasakė, kad tai daro nuo paauglystės ir kad pojūtis besimylint su moterimi niekada nebuvo toks puikus, kaip žiūrint pornografiją, ir čia ne mano kaltė, nes su ankstesnėmis partnerėmis buvo taip pat.

Pasipasakojo, kad ilgainiui ir jam pačiam tai nebekelia ypatingų emocijų, tačiau tai daro iš inercijos, o po visko jaučia tuštumą, liūdesį, tačiau sustoti negali. Leidau sau įlįsti į jo telefoną ir pažiūrėti ką jis žiūri. Brutalumas ir vaizdų pobūdis buvo pribloškiantis, nusikalstamai iškrypęs, dviese tokių dalykų nežiūrėdavome. Kai jam pasakiau savo nuomonę, atsakė, iš pradžių žiūrėdavęs paprastesnio siužeto vaizdus, prie tokių priėjo palaipsniui, nes ankstesni tapo tiesiog nebejaudinantys. Vėl uždaviau klausimą gal visgi susirado tokią, kuri jo žeminančias, smurtines fantazijas įgyvendina. Jis pasikartojo, kad gyvenime yra intymumu nusivylęs, nes moterys nenori to, ką gali duoti pornografijos žiūrėjimas, todėl veltis į šalutinius santykius nėra pagrindo.

Po pokalbio ėmiau gilintis į mūsų problemą, skaityti straipsnius, bandžiau supažindinti vyrą su surinkta nuo pornoindustrijos produktų priklausomų žmonių informacija, tačiau vyro reakcija buvo užsisklendimas ir problemos neigimas. Jis nemanė, kad tai yra problema, jog negali susijaudinti paprastai, su gyva čia pat esančia moterimi, o tik pornografijos pagalba. Mano bandymai pasakyti, kad jaučiuosi vieniša, paniekinta kaip moteris, jo nepasiekė.

Buvo momentų, kai jis tarsi pripažindavo, kad negali suvaldyti šios priklausomybės ir įvardindavo šią būklę kaip ligą, sakydavo, kad bandys išsaugoti mūsų santykius. Iki šios dienos teigia, kad myli mane ir nenori ardyti šeimos, skaudinti sūnaus. Turiu pasakyti, kad visgi jis turi gerų savybių, labai myli mūsų sūnų, sukūrė gražią buitį, yra nagingas ir darbštus žmogus, galintis išklausyti ir kalbėtis visomis temomis, išskyrus šią, viską ardančią. Dažnai svarsčiau, gal nieko tokio, jog vos persiritus per trisdešimt turiu atsisakyti intymaus gyvenimo, užtat turiu artimą žmogų šalia, o sūnus šaunų tėvą, tačiau tiesiog negaliu, nes apninka toks baisus bejėgiškumo ir netgi išdavystės jausmas, nors suprantu, kad tai jo priklausomybė.

Bandžiau tiesti jam pagalbos ranką, nes juk ne gėda susirgti, gėda nesigydyti. Du kartus vyras pabandė atsilaikyti, jo teigimu ilgiausiai pavyko 24 dienas, tuomet vėl grįžo prie senų įpročių. Paklausus tiesiai pasako, nemeluodamas, kad, deja, susilaikyti negali, nes jam tai pasitenkinimo šaltinis, nors ir tapęs rutina. Išsakiau vyrui šimtus kartų, kad nenoriu tokio gyvenimo, kuriame esu negeidžiama, nepatraukti, nereikalinga. Eiti į šoną ne man. Ir jei jis mano esąs mano draugu, tai kodėl neatsižvelgia, kodėl nepabando gyti, etapais, nuosekliai, padedamas manęs, specialistų. Sulaukiu atsako, kad jis viską supranta, kad jam gaila ir gėda dėl to. Tačiau situacijos nebandys pakeisti, esą tai beprasmiška, jau daug kartų bandė tai padaryti savarankiškai ir nepadėjo.

Šiuo metu jis išsikrausto iš mūsų namų...

Pasidalinkite savo patirtimi, ar vienos pusės neįgyvendinamos seksualinės fantazijos gali sugriauti šeimą? Ar jums taip pat teko patirti, kad pornografijos žiūrėjimas pridarė žalos jūsų seksualiniam gyvenimui? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.