Su vyru gyvename kelis metus, esam jauna šeima. Vaikų dar neturime. Iš dalies dėl to, kad man tenka auginti vaiką, kurį pagimdė anyta.
Vyras nesugeba kurti mūsų gyvenimo, nes tam trukdo jo mama ir močiutė. Kiekvieną savaitgalį, per šventes ar kitus laisvadienius nieko negalime planuoti kartu, nes jis lekia arba pas mamą, arba pas močiutę į kaimą, ir ten būna.
Priežastis gali būti bet kokia: nuvežti mamą į turgų, atvežti mamai iš parduotuvių ką nors, nupjauti pas močiutę žolę, sukapoti malkas, nuvežti mamą pas močiutę arba abi ant kapų... Tai viena, tai kita vis skambinėja ir verkšlendamos kviečia atvažiuoti kažką padėti.
Tai viena, tai kita vis skambinėja ir verkšlendamos kviečia atvažiuoti kažką padėti.
Pradžioje santykių viską supratau, padėti giminėms tikrai reikia. Tačiau nuvažiavusi kartu su vyru į pagalbą pastebėjau, kad jokios realios pagalbos ten niekam nereikia.
Jo tėvų namuose yra ne tik mama, bet ir tėtis, kuris į prekybos centrą nuvažiuoja ir į tą patį turgų. Turi automobilį, jeigu mamai kažko reikia tikrai gali paprašyti sutuoktinio.
Kaime nieko niekas neaugina, nėra nei gyvulių, nei daržovių, ką reiktų apeiti. Žolę nušienauja anytos brolis, malkos sukapotos, vyro tėtis viską pasidaro pats. Ir taip visada.
Kai vyras, prikviestas „ant pagalbos“, nuvažiuoja, jis tik ten ilsisi ir užsiima savo reikalais. Tiesiog būna, na, kartais paspaudžia mygtuką, kad iš šulinio prileistų vandens į kibirą. Daugiau kaip ir nieko, pasitvarko šį tą, nieko svarbaus.
Pastebėjau, kad ten būnant jo net elgesys pasikeičia, jis suvaikėja. Prie mamos nebemoka net laikyti šaukšto, čia neperdedu – laiko kreivai, kaip vaikas, kumštyje. Mama rytais paduoda net triusikus išlygintus ir išskalbtus... Didžiausia komedija.
Be abejonės, tuos triusikus pati ir nuperka, o jeigu jam reikia įsiūti sagą ar kažkas prayra – irgi prašo mamos. Ten nuvažiavęs jis taip pasikeičia, kad net nemalonu žiūrėti. Neatpažįstu savo vyro...
Labai buvo daug pykčių dėl to, nes atrodo, kad visada esu bjauri ir nenoriu padėti, bet taip nėra. Aš nors kas antrą savaitgalį norėčiau praleisti ne su anyta, o su savo vyru. Kai kažkada anytai užsiminiau, kas reikia susiderinti planus, ji man atrėžė: „Mes taip darom visada ir nieko nekeisim. Kai būsi mama, suprasi.“
Bet kaip man ja būti, kai vyras įsikibęs mamos? Kai pakalbu su vyru jis supranta, atsiprašo ir planuojam kažką sau. Aš apsidžiaugusi viską organizuoju, kol nepaskambina jo mama ir viskas vėl eina velniop.
Ilgainiui kartu tiesiog nebevažiuoju, bet tada laisvalaikį leidžiu viena namuose. Nebežinau, ką daryti. Dėl to pyktis jau nebėra jėgų. Ar yra kažkokia viltis, kad tas pasikeis? Kaip pagaliau nujunkyti suaugusį vyrą nuo mamos papo?
