Trumpai apie save: nesu nei medikas, nei epidemiologas. Pagal specialybę esu analitikas, todėl manau, kažkiek išmanau apie priežasties pasekmės dėsnius, skaičių tendencijas ir tikimybes. Mano nuomone, esamas pandemijos valdymo planas atrodo sukurptas kaip Robinzono Kruzo plaustas, sulipdytas visai primityviai iš to, kas pasitaikė po ranka, tarsi neturint tam reikalingų įrankių ir išteklių.
Toliau pabandysiu apžvelgti ir išdėstyti savo mintis apie šiuo metu taikomas pandemijos valdymo priemones ir jų akcentus bei pateikti savo siūlomas korekcijas.
1. Judėjimo ribojimai. Iš skiriamo dėmesio ir pastangų akivaizdu, kad tai yra pagrindinis dabartinio plano leitmotyvas, tačiau jis iš esmės yra klaidingas. Virusas plinta per kontaktus, o judėjimas nereiškia kontakto.
Paprasčiausias palyginimas – autoįvykiai. Lygiai taip pat galima teigti, kad judėjimas yra autoįvykių pagrindinė priežastis. Tai netgi būtų teisingesnis teiginys nei koronaviruso atveju. Vis tik žinome, kad yra saugaus eismo taisyklės ir visiems jomis vadovaujantis 99,9 procentų tikimybė, kad autoįvykių nenutiktų.
Dabar didžiulės pastangos visoje šalyje yra skiriamos riboti ir bausti už judėjimą tarp savivaldybių, nors, kaip minėjau, tai net nėra tiesioginis viruso plitimo kanalas. Taip galima sakyti, kad tai prevencinė priemonė.
Bet įsivaizduokime situaciją, kai dėl neaiškios priežasties didelė dalis vairuotojų pradėtų važinėti per raudoną šviesoforo signalą, vyktų daug autoįvykių, tačiau policija vietoje to, kad reaguotų į šį fenomeną, didžiąją dalį pastangų skirtų stabdydama visus iš eilės tam, kad patikrintų, ar visi turi draudimo dokumentus. Priežastis ta pati – prevencija. Juokinga būtų situacija, ar ne?
Mano nuomone, dabar vyksta tas pats. Visos pastangos skiriamos gaudyti ir bausti važiuojančius į kitas savivaldybes, nors didžioji dalis važiuojančių, esu tikras, turi dokumentus, o likusi dalis, net jei jų ir neturi, važiuoja, pavyzdžiui, pasivaikščioti į mišką.
Ar nuo to sumažėja viruso plitimas – neaišku. Užtat labai aiškiai galima pasireklamuoti, kiek automobilių buvo apsukta. Kiek buvo neapsukta, bet sugaišta laiko tikrinant ir klausinėjant, žinoma, niekas nereklamuoja.
Ką galima padaryti geriau? Parengti kelionių deklaravimo internetu sistemą. Visi, kas planuoja važiuoti, užregistruoja savo automobilio valstybinį numerį, kelionės pradžios ir pabaigos miestus, tikslą ir žmogų, su kuriuo planuoja turėti kontaktą. Taip pat pažymi varnelę su patvirtinimu, kad neplanuoja turėti jokių kontaktų, išskyrus kelionės tiksle įvardintąjį.
Taip būtų pasiekti du dalykai: nereikėtų gaišti laiko stabdyti automobilius, užtektų pagal jų numerius patikrinti, ar yra pateikta deklaracija, ir esant užsikrėtimo atvejui būtų kontaktų atsekamumas. Ar tai sudėtinga? Turiu IT analizės patirties – tai būtų 6 laukeliai duomenų bazėje. Žinoma, saugumas, asmens duomenų apsauga, integracija su policijos sistemomis – tas kainuotų, bet kaina juoinga, palyginus su visa pandemijos kaina.
2. Vienas namų ūkis. Tai, mano nuomone, buvo antra labiausiai apkalbama priemonė – kontaktus gali turėti tik vieno namų ūkio asmenys. Ši priemonė buvo iš dalies gera, tačiau gera tol, kol ji yra moraliai teisinga. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad žmonės yra visų pirma žmonės, ne namų ūkiai, ir taisyklės bei įstatymai turėtų būti taikomi žmonėms, ne namų ūkiams.
Atrodo, kad šią taisyklę kūrę apie tai net nepagalvojo, o jei ir pagalvojo, nusprendė pasukti paprasčiausiu keliu. Problema jau buvo išdėstyta Kęstučio Girniaus gruodžio 16 d. straipsnyje „Nevalia diskriminuoti vienišų žmonių“. Viename namų ūkyje gali būti 10 žmonių, kitame – 1 žmogus. Neteisinga, nemoralu ir antikonstituciška iš tų žmonių, kurie gyvena po vieną, atimti visus asmeninius kontaktus ir asmeninį gyvenimą.
Prisipažinsiu, esu vienas iš jų, mes su drauge gyvename skirtinuose miestuose ir negalime susitikti. Galbūt šiuo klausimu galiu būti šališkas, bet lygiai tą patį galvoju apie žmones, kurie neturi antrų pusių, po vieną gyvenančius brolius ir seseris ar geriausius draugus.
Sausio 21 dieną įvesta socialinio burbulo sąvoka turėjo išspręsti šią problemą, bet ji netaikoma, jei bent vienas iš asmenų dirba nenuotoliniu būdu. Įsivaizduokime situaciją, kai vienas žmogus dirba nenuotoliniu būdu, kitas nuotoliniu, abu vieniši. Vis tiek jie du mėnesius ir tikriausiai dar du negalės susitikti, nors pirmas žmogus darbo reikalais gali turėti 20-30 kontaktų per dieną, asmeninio kontakto jis negali turėti nė vieno...
Kiek papildomos rizikos užsikrėsti pridėtų tam žmogui dar vienas asmeninis kontaktas? Mano nuomonė šiuo atžvilgiu yra griežta: valstybė turi teisę reguliuoti ir reglamentuoti viešosios tvarkos dalykus, organizacijų veiklą, bet ne asmeninį žmonių gyvenimą. Jokiu atveju kontaktai su artimiausiais žmonėmis, tėvais, broliais, antromis pusėmis, susituokus ar nesusituokus, negali būti apriboti.
Pabrėžiu, kad šie žmonės ir taip saugo vieni kitus – valstybei nereikia saugoti jų vieniems nuo kitų. Jeigu bus rizika užkrėsti, vaikas tikrai nevažiuos pas tėvą ar motiną. Tačiau jeigu jis vis tik pasirenka važiuoti, vadinasi, priežastis tam yra svarbesnė už riziką ir tik jis pats, ir tik jo tėvai tą gali nuspręsti, ne valstybė.
Mano pasiūlymas dėl šitos priemonės – negali būti ribojami dviejų žmonių susitikimai, tiesiog žmogus turi garantuoti, kad išskyrus tą vieną žmogų jis neturės jokių kontaktų už savo namų ūkio ar būtinų darbinių kontaktų ribos – t.y., vienas namų ūkio gyventojas gali turėti vieną asmeninį papildomą kontaktą. Kadangi būtų užtikrintas kontaktų atsekamumas, tai didelė reikšmės viruso plitimui neturėtų.
3. Kontaktų viešose vietose kontrolė. Mano nuomone, būtent tai yra vienas iš dviejų pagrindinių dalykų, kuriais ir turėtų užsiimti valstybė ir policija. Tai yra būtent ta erdvė, kurioje yra lengviausia patikrinti ir, esant reikalui, pagrįstai nubausti. Taip pat tai yra erdvė, kurioje pasimeta kontaktai ir tampa neįmanoma atsekti, kada, kas ir nuo ko užsikrėtė.
Taigi pasirinktinai populiariuose pasivaikščiojimų vietose, viešajame transporte, parduotuvėse, netgi kiemuose turėtų būti atliekami patikrinimai: ar žmonės nesibūriuoja, ar laikosi atstumo, ar parduotuvėse ir viešajame transporte teisingai dėvi kaukes, ar parduotuvėse nevaikšto po du. Tokių pažeidimų galima užfiksuoti daugiau nei apsukti automobilių.
Prieš Naujuosius metus važiuojant keliu prie nusukimo į Belmonto pasivaikščiojimo takus buvo palikta tiek automobilių, kiek nesu matęs net geriausiomis vasaros dienomis. Esu tikras, kad esant tokiai vaikščiojančių koncentracijai dalis tikrai nesilaikė taisyklių.
Retorinis klausimas: ar judėjimo ribojimai tarp savivaldybių prisidėjo prie žmonių koncentracijos populiariose vietose sumažėjimo, ar kaip tik padidėjimo?
Kitas pavyzdys. Laukdamas vaistinės eilėje stebėjau pilietį, kuris 15 minučių pirko vaistus, o visą tą laiką iš po kaukės visu gražumu buvo išlindusi nosis. Kai pabandžiau jam paaiškinti, kad neteisingai dėvi kaukę ir į jo vietą vėliau atėjęs žmogus kvėpuos jo iškvėptais lašeliais, gavau atsakymą nesikišti, nes jis tikrai gyvens ilgiau už mane. Įdomu, kad vaistininkas jam pastabų neturėjo...
4. Nenuotoliniu būdu dirbančių įmonių kontrolė. Tai yra tamsus miškas. Jau dabar matome straipsnius, kad būtent įmonėse atsiranda židiniai. Kontaktų tokiose įmonėse skaičius gali būti labai didelis, bet kažkodėl nesigirdi, kad būtų atliekama kokia nors kontrolė ar testuojami visi darbuotojai, ar daroma viskas, kad būtų mažiau kontaktų tarp pačių darbuotojų.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad perkant automobiliui detales išardomų automobilių aikštelės uždarame angare mačiau kokius 8 darbuotojus. Tarpusavio kontaktų jie nevengė ir nė vienas nedėvėjo kaukės. Ar kam nors tai įdomu? Būtų gerai, kad būtų įdomu. Policija ir Šaulių sąjungos savanoriai vietoje dokumentų tikrinimo keliuose tikrai galėtų skirti dalį savo laiko tokių organizacijų patikrinimui.
5. Medicinos įstaigų veikla. Asmeniškai žinau du žmones, kurie iš Vilniuje esančios Lazdynų ligoninės parsinešė Covid-19. Nereikėtų paleisti iš ligoninės koronavirusu užsikrėtusių žmonių, jiems to nežinant. Į ligoninę priimant atliekamas testas dėl Covid-19, o iš jos išrašant testas neatliekamas.
Taip pat esant ribotam medicinos paslaugų kiekiui valstybinėse įstaigose, didelis žmonių kiekis plūsta į privačias klinikas, tačiau laukimo erdvės ten mažos, o žmonių labai daug. Natūralu, jei privačios klinikos savo srautų labai riboti nelinkusios. Gerai, kad žmonės sulaukia pagalbos, bet tvarkos ir vienu metu esančių žmonių turėtų būti mažiau.
6. Darželių veikla. Būtina bent kartą per dvi savaites visiems vienos grupės vaikams atlikti Covid-19 testus, geriausiai gabūt būtų po vieną vaiką tikrinti kas dieną ar dvi. Taip didesnė tikimybė aptikti į grupę patekusį virusą. Juk tai yra didžiausios rizikos zona, vaikai neturi jokių priemonių apsisaugoti nuo viruso, o vienas susirgęs gali užkrėsti virusu keliolika kitų šeimų. Taip pat ne kartą esu girdėjęs, kad sumažėjus vaikų skaičiui sujungiamos grupės, dėl to komentarų manau net nereikia.
Manau, kad tokios priemonės yra teisingesnės ir efektyvesnės – ypač ilguoju laikotarpiu, nes jos orientuotos į tiesioginės viruso perdavimo grėsmės, t.y., nesaugių kontaktų mažinimą bei prevenciją, o ne į moraliai žlugdantį bet kokių nedarbinių kontaktų tarp artimų žmonių apribojimą.
Nežinau ir matyt nesužinosiu, ką apie tai mano Vyriausybė ir jos ekspertai, bet tikiuosi, kad vienu ar kitu būdu diskusija užsimegs ir pandemijos valdymo planas iš padrikai sulipdyto Robinzono Kruzo plausto pavirs bent jau nedideliu burlaiviu, kuriuo galima sistemiškiau ir greičiau judėti užsibrėžto tikslo link.
