Tikrai atsirastų tokių fenomenų, kurie teigtų, kad tikrų žmonių nėra. Mes kaip laukiniai, kurie tariamės esantys kažkas daugiau nei gyvūnas. Bet tik todėl, kad mąstymą išaukštiname dėl vienos priežasties — sugebėjimo kurti taisykles.
Prigimtis, savo ruožtu, yra engiama dėl būtinumo laužyti jas. Tai tarsi dvi besitęsiančios vidinės kovos, verdančios mumyse. Priešingos jėgos sukelia samprotavimo srautus apie žmogų ir jo egzistenciją. Taigi, atitrūkime nuo nuomonių, mokslinių įsitikinimų, išsigalvojimų ir bandykime suprasti kada laukinis tampa žmogumi?
Niekam nenuostabu, kad šiais laikais meilė yra labai išaukštinama, reklamuojama, įvairiai demonstruojama. Galime surasti daug straipsnių, patarimų kaip išlaikyti meilę ir netgi mokslinių tyrimų apie šį jausmą. Keista, kad meilė būdama aukščiausia ir labiausiai propaguojama kultūros dalis, visgi, neturi nuolatinės pozicijos apie tai, kokia turėtų būti. Galime mylėti viską, nuo daiktų iki pačio Dievo, bet tuo pačiu lengvai galime nustoti ir tai daryti.
Vieni aiškina, kad toks meilės atsisakymas visai yra normalus ir priimtinas, kiti aiškina tuo, kad žmogui išvis neįmanoma jausti kažko tyro. Meilės trumpalaikiškumas jau niekam nebedaro katastrofos, kai vieną meilės objektą galima pakeisti kitu.
Kiti priešingai, dėl meilės net žudosi, nes negali suvokti tokio dalyko kaip meilės „pakaitalas“. Šiais laikais jausmai yra supaprastinami, arba priešingai - labai sureikšminami. Kaip gi susivokti žmogaus jausmų sūkuryje? Galbūt laukinis tampa žmogumi, kada sugeba mylėti? Bet klausimas, kaip mes turime mylėti, kad taptume žmonėmis? Galbūt net XXI a. mes esame laukiniai, tik šiek tiek patobulėję? Galime kurti įvairiausias mašinas ir kitas technologijas, dalintis mintimis, materialiniais vaisiais, bet visgi nesugebame mylėti.
Todėl nors ir kokie modernizuoti mes esame, bet tai nereiškia, kad visi šitie dalykai įrodo, kad mes esame ne laukiniai, o žmonės. Galbūt nuskambėjo drastiškai ir įtariai. Todėl belieka aiškintis, kokia ta meilė yra. Nesigriebti drastiškumo, universalumo ir konkretumo, kad meilė turi būti amžina, tyra ar kažkas panašaus. Žinoma, negalime šio jausmo supaprastinti ir individualizuoti, kad galime mylėti už pinigus, padėtį visuomenėje, protą, tam tikrus gebėjimus ir t.t.
Meilė taipogi negali būti žmogaus klaida (pasirinkti netinkamą meilės objektą). Nė vieni iš šių požiūrių nėra verti išsamesnio dėmesio. Tai tiesiog šiandieniai požiūriai į meilę, ir kaip bebūtų liūdna, jie mus nepaverčia žmonėmis. O paprasčiausiai įrodo jėgas tarp taisyklių laikymosi ir prigimties pobūdžio jas laužyti. Meilė šiais laikais yra kaip taisyklė, kurią prigimtis nori laužyti. Todėl mums teks į visą šį jausmą pažvelgti kiek kitaip.
Prisiminkit nuostabųjį Friedrichą Nietzchę ir jo kritiškumą „žmogiškumui“, jo požiūris į šių laikų meilę yra gana paprastas - mes „galima žadėti veiksmus, be ne jausmus, nes šie nėra valingi. Kas žada ką nors amžinai mylėti arba amžinai neapkęsti, ar amžinai būti ištikimas, žada tai, kas ne jo valioje; tiesa, galime žadėti veiksmus, kurie paprastai yra meilės, neapykantos, ištikimybės padariniai, bet jie gali būti grindžiami kitais motyvais, nes tokį pat veiksmą sukelia daug priežasčių ir motyvų. Vadinasi, žadėti ką nors mylėti reiškia: kol tave mylėsiu, atlikinėsiu meilės veiksmus; jei tavęs nebemylėsiu, ir ateityje priiminėsi iš manęs tokius pat veiksmus. Taigi, jei be saviapgaulės kam nors žadama amžina meilė, žadama meilės regimybės trukmė“.
Todėl gudresni žmonės supaprastino meilę, kuri ne jų valioje. Aiškindami biologiškai, psichologiškai, socialinių ypatumų dėsniais ir t.t., todėl dar kai kurie yra vadinami atgyvenos, kurie gyvena Nietzsches išniekintos amžinos meilės spąstuose. Romantikai, naivuoliai - kokių jiems epitetų tik nepridėsi ir ne atimsi. Tokie žmonės, supratę, kad gražios, amžinos meilės iliuzijos ne jų valioje, o kartais patiems pritrūksta sugebėjimų gyventi idealizuotoje meilėje, galiausiai palūžta ir nusivilia savimi. Gyvena tarsi be prasmės.
Tuo tarpu supaprastinę meilę žmonės džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais be sąžinės graužaties. Jiems nėra tokio dalyko kaip tikrumas ir amžinumas, jie tiesiog neigia ir tuo pačiu nustumia egzistencinius sunkumus, kylančius iš jausmų. Gyvenimas pasidaro daug lengvesnis. Jie neturi ką prarasti, nes jau prarado prasmę ir beprasmybę. Tokie žmonės tiesiog gyvena dėl savęs. Nieko nėra geriau kaip gyventi dėl savęs, o tai sociume sudaro chaotiškumą.
Kaip mes turime išsilaisvinti nuo taisyklių ir prigimties, kad taptume ne laukiniais, o žmonėmis? Ką turime daryti, kad sugebėtume vieni kitus mylėti? Mylėti ne sudėtingai arba paprastai, tiesiog kitaip. Taigi, į pagalbą atskuba Erichas Frommas knygoje „menas mylėti“.
Meilėje nėra kažkokių taisyklių ar nurodymų apie tai, kaip reikia mylėti. Ten net nerasite konkrečios meilės apibrėžimo. Labai panašu į Dekarto poziciją, kuris pradeda „mąstyti“ iš naujo. Atmesti tai, kuo seniau gyveno, į viską pažvelgti taip, kaip turi būti žvelgiama. Nenustebkite, kad tai yra darbas, didžiulis darbas, reikalaujantis pastangų.
Tiek Dekartui buvo svarbu atrasti save ir pasaulį iš naujo, tiek Erichui Frommui yra svarbu suvokti meilės esmę iš kitos perspektyvos. Tai kiekvieno žmogaus darbas susivokti, nors „žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiuri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis“.
Mes manome, kad žinome, kokia turi būti meilė, bet negalime jos pasiekti. Žinojimas įgalina taisyklių sukūrimą. Gal ir keistai skamba, bet meilė tampa tam tikra vyraujančia taisykle. Vieni ją laužo arba tiesiog supaprastina iki tam tikro komforto būsenos. Viskas vyksta dėl žmogiškosios prigimties pobūdžio laužyti „įsigaliojimus“.
Neįsivaizduokite „laužimo“ kaip tam tikro veiksmo. Tai sugebėjimas kažką apeiti, be didelės žalos ir sąžinės arba priešingai, visiškas taisyklės atsisakymas dėl nesugebėjimo laikytis jos. Tai reiškia, kad tokie žmonės jaučiasi nusivylę savimi. Mums belieka sulaužyti „paslėptus stereotipus“ apie meilę ir viską kurti iš naujo. Susivokti savyje ir atiduoti meilę ne objektui, bet vardan pačios meilės ir gėrio.
Šiuo atveju būtų verta prisiminti ir Imanuelį Kantą, kuriam svarbu elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Jausmas, būdamas subjektyvus, nebūtinai turi eiti į kažkokį objektą. Meilė turi rastis iš jis pačios idėjos, o mums belieka ją savyje aktualizuoti ir skleisti visiems, kam jos reikia.
Greičiausiai tokia meilė nebus nei laikina, nei amžina. Jai nebus pavaldus nei laikas, nei žmogiškasis vyksmas. Tai tiesiog glūdės kaip tam tikra žmogiška savybe, kurią arba reikės išugdyti (kaip Erichas Frommas rašo: išmokti mylėti) arba tiesiog jau savaimė reikšis be jokio stimulo. Tai labai panašu ir su talentingais žmonėmis. Vieni nuo gimimo turi savybę, kuriai nebereikia didžiulio darbo išvystyti, kitiems priešingai, reikia darbo, kad ją atgaivintų ir tobulintų. Vieni menininkais gimsta, kiti išmoksta meno amatų.
Turime suprasti, kad dauguma iš mūsų yra paprasti laukiniai, laikantys save žmonėmis. Mes nesugebame mylėti, nes meilės objektai negali būti pakeičiami. Penkis metus myliu vieną, likusį gyvenimą myliu jau kitą. Žmonės turi suvokti, kad meilė nėra objektas. Laukinis negali save vadinti žmogumi, nes tai tas pats, kaip sėklą vadinti gėle.
Mes esame sėklos, kurioms reikia gero ir tyro vandens, tinkamų sąlygų išaugti. Todėl nenuostabu, kad ir meilė atsiranda tik tada, kai žmogus myli iš pačios meilės idėjos, o ne ją kreipia į tam tikrą objektą. Toks jausmo priskyrimas objektui išniekina idėją. Todėl turime mylėti vardan pačios meilės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!