Kaip užsikirtusios plokštelės melodijoje aidintis: „jie perka balsus“, toks juokingas, kad net norisi sakyti, jog pasiekėme rizikingą anti-politikos lygmenį, kuriame net tie, kas turėtų daiktus vadinti tikraisiais vardais, pasiduoda saldžiai „melas apie melą“ pagundai.
Kai kuriami mitai, jog žmonės masiškai girdomi ir vežami į apylinkes „prabalsuoti“ už konkretų žmogų ir partiją, norėtųsi paklausti: ar galima nugirdyti ir nupirkti visą tautą?
Atsakysiu paprastai: neįmanoma, bet padaryti galima. Tik įdomu, kaip tai atrodytų techniškai? Ar kas nors, iš dramblio kaulo bokšto stebintis rinkimus, bent įsivaizduoja, kaip sunku būtų nupirkti bent keletą balsų iš žmonių, kuriems dešimt ar dvidešimt litų atrodytų kaip pasityčiojimas? Nesakau, kad balsai nėra perkami – priešingai, netgi teigčiau, kad jie visada yra „perkami“, tik pirkimo technikos skiriasi.
Uždraudus „labdaringas“ rinkėjų „paramas“, galbūt kažkam ir šauna į galvą nusipirkti kalinių balsus, tačiau apskritai, tereikėtų išeiti į gatvę ir pabandyti pasiūlyti pinigų – pamatytumėte, kad greičiausiai būsite tuoj pat įskųstas nei žmogus paims pinigus. Lietuva nėra nuperkama kaip stoties mergaitė, kuri už dešimt litų gali padaryti bet ką.
Tačiau Lietuvoje galioja kitas, daug pavojingesnis už bet kokį papirkinėjimą reiškinys – tai rinkėjų bandymas ne „gaminti“ politiką, o priešingai – daryti viską, kad pati politika taptų neįmanoma. Balsavimas už partijas, kurios yra atvirai ne-politiškos, rodo ne papirkinėjimo, o susvetimėjimo su pačia politine realybe sindromą. Kitaip sakant, čia mes turime dar S. Freudo atskleistą tėvažudystės (arba labai moksliškai – neišgyvento Oidipo komplekso) atvejį.
Kadangi šiuose rinkimuose buvau ne stebėtojas, o dalyvis, tiesiog negalėjau patikėti, kad lietuviai norėtų ne išrinkti valdžią, o ištrinti valdžią. Palikti vieną vadą, o visus kitus – sušaudyti. Ne, lietuviai neatsisako pačios valdžios idėjos (anarchija čia net nekvepia). Jie nori, kad pati valdžia taptų kažkuo kitu nei iki šiol buvo. Tai lengva paaiškinti – konservatoriai padarė esminę klaidą: sulaukę milžiniškos kritikos, nesugebėjo nusišypsoti ir į pyktį atsakyti nuoširdžiu balsu. Jie atsitraukė, užsidarė nuolatos kartojame „viską darome teisingai“.
Žmonės pyksta ne dėl to, kokių pasekmių atnešė konservatoriška politika (iš esmės labai panašiai elgėsi tiek estai, tiek latviai) – žmonės politiką vertina emociškai ir štai čia iš įsivaizduojamos realybės (tai yra tokios, kurioje viską lemia emocijos) buvo pereita į simbolinį abejingumą. Reikėjo labai nedaug, kad situacija būtų pasikeitusi ir konservatoriai būtų tapę „Paksu per „Williams“ skandalą“, bet, deja, jie tapo „Paksu po apkaltos“.
Todėl visai suprantama, kad į politinę virtuvę ateina Darbo partija, Socialdemokratai ir „tvarkiečiai“. Vis dar geriausio besitikintys konservatoriai ir liberalai niekada nepasakė, kad kur nors klydo, kad jiems sunku valdyti ir t.t. Kitaip sakant, jie manė, kad rodyti stiprybę visada yra geriausias kelias. Pamiršo šios partijos, kad žmonės labiausiai myli Jėzų Kristų ir Motiną Teresę. Nelabai daug gerbėjų turi Poncijus Pilotas, nors kalbama, kad buvo „kietas“ vyrukas.
Tačiau žinome puikią literatūrinę pamoką: žmonės myli tuos, kurie pralaimi, kurie atsiprašo, kurie kovoja su vėjo malūnais, be jokio dirbtinio (amerikietiško?) super herojaus įvaizdžio.
Ir net amerikietiški super herojai turi būtinai nukristi, kad galėtų vėliau švęsti pergalę. Ir jie nebijo pripažinti klydę. Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, stipriai aplamdžiusi ekonominė krizė tarsi sakė: laikas pripažinti, kad mes visi klystame. Bet valdantieji kartojo: krizė įveikta, mes viską darome teisingai. Šitas melas galutinai įsiutino tautą.
Dabar galime grožėtis šios savižudiškos taktikos padariniais: žmonės geriau atiduos balsą Darbo partijai, Garliavos Klonio gatvės didvyriams, socialdemokratams (kurie jau dvi kadencijas įrodinėjo, kaip moka valdyti) nei patikės šūkiu: nesustokime.
Politikos žudymas, kuomet taktiškai renkamasi nesvarbu kas, bet svarbu „alternatyva“(?), vis dar toks stiprus, kad jokie tikri ar išgalvoti balsų pirkimo skandalai negali pakeisti esamos padėties. Žmonės nebetiki „melu“, nors teoriškai visai įmanoma, kad, tarkim, konservatorių politika buvo neišvengiama ir teisinga (tai parodys laikas).
Dabar jau nesvarbu faktai, skaičiai, adekvačios ir neadekvačios kalbos, einama „va bank“ - žudyti pačios politinės Lietuvos realybės. Balsuojama iš pykčio, balsuojama ne „už“, bet „prieš“. Akivaizdžiai vienmandatėse apylinkėse turime dvi tendencijas – balsuojama už tuos, kurie valdo nuo Nepriklausomybės pradžios (tai pirma tragedija) arba už tuos, kurie garsiau parėkavo (tai antra tragedija). Net pašiurpau, kai vienmandatėse vienas po kito buvo išmesti visi, kurie galėtų įnešti nuoširdaus šviežumo į politiką.
Aišku, politika – ne muilo opera. Su nuoširdžia šypsena – geriau slėptis. Bet čia ir pasirodo tai, ką vadinu anti-politika, kai iracionalios emocijos užgožia bet kokį, net patį menkiausią proto balsą. Kad ir kaip žiūrėtume į senų politikos „vilkų“ perrinkimą – tai tokia pati savižudybė, kaip ir naujai iškeptų politikos „erelių“ įšventinimas į „tikrus“ politikus.
Peržvelgus visų partijų sąrašus, galima padaryti vienintelę išvadą: išgelbėti gali tik vienmandatės apylinkės. Deja, jos ne tik neišgelbės, bet dar giliau paskandins.
Nes jose ir vėl triumfuos rinkėjų pyktis. Ir, žinoma, savinaika.
Spręsdamas Oidipo komplekso klausimą, Freudas čia pirmiausia akcentavo savo tapatybės paieškas. Su kuo tapatinasi dauguma rinkėjų? Ar jie supranta, kad politika yra ne kažkas Gedimo 11, bet kažkas, ką jie pasirinko? Ne. Nesupranta.
Politika gerokai nutolo nuo kasdienio kokio nors provincijos gyventojo ir sugrįžti atgal nežada. O gi labiausiai kiekvienas rinkėjas nori, kad žmogus, kurį jie renka, būtų kuo „artimesnis jiems“, toks kaip visi, savas žmogus. Savų nėra, todėl ir balsuojama už svetimus, už bet ką, už žadančius tvarką. Trumpiau, laimi populistai.
Galbūt neverta ieškoti kaltų ir sakyti, kad situaciją sukūrė vienas žmogus ir partija. Greičiau tai normalus naujos politikos, kuri prarado bet kokį ryšį su paprastu gyvenimu gimimas. Tragedijos gimimas. Nes kuo tampa tokia politika? Ir tokie politikai, kurie niekada nemato tų, kuriems atstovauja? Kuri partija galėtų pasigirti, kad nuolat susitikinėja su rinkėjais, nuolat domisi jų problemomis, bando juos suprasti? Apsilankykite, mielieji, kokia nors susitikime su rinkėjais. Kas ten susirenka? 99 procentai – partiečiai. Neateina joks „paprastas“ žmogus.
Nereikia būti nei aiškiaregiu, nei studijuoti politikos mokslų – Lietuvos politikai rinkėjus laiko runkeliais, nevispročiais, eiline banda, kurią galima ir pirkti, ir parduoti, kuria galima manipuliuoti, pasitelkus užsienio propagandos specialistus. Meilė irgi turi savo kainą. Politikai nemato reikalo bendrauti su purvinais ir neturtingais rinkėjais, kurie jiems ne tik nerūpi, bet ir kelią šleikštulį. Jei kas nors iš politikos užkulisių „atneštų“ politikų kalbas į eterį, turėtume visai neblogų absurdo pjesių.
Rinkėjai tai žino ir iš desperacijos atiduoda balsą tiems, kas sukelia akimirkos viltį. Naivų tikėjimą, kad „gali suprasti“, „gali padėti“, „gali išklausyti“.
Ši iliuzija kur kas paveikesnė už bet kokį papirkinėjimą – ji, kaip religija, palaiko viltį, be kurios joks gyvenimas yra neįmanomas.
Tačiau ar tai dar politika? Ar dar demokratija? Ar tikrai visiškai praradome politinę realybę? O gal ji išsigimė į anti-politinį karą? Panašu, kad dar ilgai turėsime galvoti ir svarstyti, kas nutiko, kad lietuviai, kaip tie pilėnai, nusprendė verčiau susideginti nei drąsiai pasitikti susitikimą su realybe: tai yra, turėsime ilgai mokytis drąsos pažvelgti į savo šalį pro blaivaus proto prizmę.
O tiems, kas bando sąmokslo teorijomis grįsti šiuos rinkimus, siūlau nepabijoti ir išeiti į gatves – kas antras sutiktas žmogus jus pasiųs vien dėl žodžio „politika“, kas trečias kibs į atlapus. Na, žinoma, bus nemažai ir tokių, kurie pasakys, kad jiems į viską nusispjaut. Jie paprašys dešimties litų už balsą.
„Have money? Love story. No money? I‘m sorry“ (Turi pinigų? Myliu. Neturi? Atsiprašau).
Autorius yra politikos mokslų doktorantas Vytauto Didžiojo universitete
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!