„Myliu Tave, kaip savo begalinį troškimą gyventi... Myliu kaip angelą, nušviečiantį man visą gyvenimą... Myliu taip, kad nemoku tos meilės Tau pasakyti...“. Tai tikrų tikriausia tiesa, kurią visada trokštu išsakyti savo brangiausiam žmogui. Meilė man yra viskas, tiesiog ja gyvenu.
Mano meilės istorija prasidėjo prieš 4 metus, 9 mėnesius ir tęsiasi iki šiol. Su mylimuoju susipažinome per socialinį tinklapį. Ir kaip bebūtų keista, pamačiusi jo nuotrauką, aš parašiau pirmoji. Jis atrodė toks žavus, vyresnis - tiesiog labai traukė mano akis. Ir po kelių laukimo dienų jis man atsakė...
Šitaip bendravome porą mėnesių. Svarbiausia buvo tai, kad į tą svetainę nebuvau įkėlusi savo nuotraukos, taigi jis negalėjo pamatyti, ar aš graži, ar baisuoklė. Tačiau jam tai buvo nesvarbu.
Po dviejų mėnesių galiausiai susitikome. Buvo jau vasaros pabaiga, tačiau dar nešalta. Aš dažnai per atostogas važiuodavau pas tetą, o mano būsimasis vaikinas gyveno visai netoli. Pagaliau atėjo ta diena, kai turėjome vienas kitą pamatyti, bet atsirado įvairiausių trukdžių. Pirmiausiai man išsikrovė telefonas, o kroviklį kaip tyčia buvau pamiršusi pasiimti... Teko slapčia imti tetos telefoną, kad galėčiau jam parašyti, bet...
Tada mintinai dar nemokėjau jo telefono numerio, dėl to labai išgyvenau. Tačiau sekmė nusišypsojo - radau numerį savo užrašų knygutėje - širdy pasidarė lengviau, nes bijojau, jog nesusitiksime...
Greitai turėjau išvažiuoti, nes atostogos ėjo į pabaigą. Slapčiomis jam parašiau ir paminėjau, kad ištrintų tą numerį, iš kurio jam rašiau, juk jis ne mano - nejauku darėsi pagalvojus, kas būtų, jei jis kada parašytų ir perskaitytų teta.
Pirmasis pasimatymas nebuvo labai ypatingas, tiesiog paprastas ir malonus. Viskas pasisuko kita linkme, kai mus pradėjo sekti mano teta. Pamačiau, kad ji eina iš paskos, nors stengėsi neišsiduoti ir ėjo arčiau gyvenamųjų namų. Supratusi, kad mus seka, aš labai susijaudinau: juk tai pirmasis pasimatymas mano gyvenime! Bet vaikinas nepabijojo ir elgėsi natūraliai - lyg niekur nieko, ir dar mane ramino, kad labai nesijaudinčiau.
Vis dėlto susitikimo su mano teta neišvengėme, nes mudviems besišnekučiuojant prie laiptinės, kur aš gyvenau, pasirodė teta. Ji mane išvadino slapuke, kad nepasisakiau, kur einanti, ir dar vos iš gėdos nenumiriau, kai ji man į rankas įdavė 10 litų ir liepė nueiti į kavinę. Buvo tikra gėda, nes, mano manymu, vaikinas turėtų pakviesti merginą, o ne mergina vaikiną. Po to jaučiausi nekaip...
Nors pasimatymas buvo keistas, tačiau mes iki šiol esame kartu, džiaugiamės vienas kitu ir liepsnojame meile. Tad esu labai dėkinga gyvenimui, kad man atsiuntė šitą nuoširdžią ir gražią meilę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Vasara - meilės metas: nevargina prastas oras, atostogaujančių – ir darbo reikalai. Kai karštas oras susuka galvą, ne vienas pasineria į jausmus – kad ir trumpam. Taip ir gimsta atostogų romanai!
DELFI skaitytojai jau yra pasakoję ir apie netikėtai užsimezgančius jausmus. „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad „goodbye“ vakarėlis gali tapti nauju „hello“, kad atostogų romanas gali tapti tikra draugyste ir, apskritai, kad aš sugebėčiau draugauti per atstumą“, - kartą pasakojo Graikijoje su vokiečiu susipažinusi skaitytoja, kurios romanas baigėsi laimingai.
Klausiame Jūsų – ar esate patyrę vasaros romaną? Kaip manote, ar atostogų metu svetur ar Lietuvoje sutiktas žmogus gali tapti rimtu gyvenimo partneriu? Galbūt galite papasakoti istoriją, kai taip prasidėjusi meilė tapo tvirta šeima?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ iki rugpjūčio 4 d. Įdomiausios istorijos autoriui įteiksime S. Rushdie knygą „ Džozefas Antonas“
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: