Stovėjau prieš raudoną šviesoforo signalą norėdamas kirsti Kudirkos g. ir pakliūti į Basanavičiaus. Staiga žiūriu, kažkoks pacanas su kepure ir treninginėm kelnėm į mane bėga, ties šviesoforu vieną mašiną praleidžia ir į gatvę įšoka. Nustebęs žvilgsniu sekiau, kur jis bėga, o jis, rizikuodamas gyvybe, kirto gatvę ir nubėgo Čiurlionio g. link. Apsidairęs supratau, kad jis ne į troleibusą skubėjo. Gal koks vagis, pagalvojau, matydamas jo rankose krepšį.
Perėjęs gatvę išgirstu ir pamatau atbėgančią močiutę. Pripuolu prie jos, o ji, sunkiai atgaudama kvapą, vaitoja, kad apvogė – iš rankų ištraukė rankinę ir nubėgo. Ji vijosi. Greit iškviečiau policiją ir ėmiau ją guosti, raminti, glostyti. O ji tiek susikrimtus, rauda, kartoja, „kaip šitaip galima“. Papasakojo, kad rankinėj buvo 50 eurų, dokumentai, mėnesinis (bilietas – DELFI). Guodžiau, kad bent nesusižeidė. O ji vis aimanavo.
Policija atvažiavo greit ir močiutę išsivežė. Man jos taip gaila – saulėtą sekmadienio popietę prie cerkvės išlipo iš 12 troleibuso, ėjo gatve ir kažkoks, spėju, narkomanas apiplėšė.
Kaltinau ir save – turėjau suprast, kad žulikas čia bėga, ne kas kitas, gal būčiau sutrukdęs. Ir pačiam kaip nesaugu pasidarė – iki šiol mylimam Vilniuj gal per drąsiai jaučiaus.
Kaip sakydavo liaudy, lai tam pacanui rankos nudžiūva.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.