Antrasis susitikimas įvyko po savaitės, bendrų draugų vakarėlyje. Po jo pėsčiomis lydėjau Ievą namo per visą į naktį grimztantį miestą, o ji man deklamavo Jono Meko eiles. Kai atėjome prie jos namų, stotelėje ji pasisiūlė palaukti su manimi man reikiamo autobuso. Prisimenu kaip šiandien – praleidome lygiai šešis man tinkamus, kol pagaliau sugebėjome atsisveikinti ir baigti įdomų pokalbį.
Po to viskas ir prasidėjo. Skambučiai (į laidinį telefoną), susitikimai, pasivaikščiojimai. Ieva bandė pažinti mano pasaulį, aš – jos. Skirtingai nei įprasta šiais laikais, mokykloje savo jausmų nedemonstravome. Mažai kas ir įtarė apie mūsų draugystę – buvome pernelyg skirtingi, kad tai būtų tikėtina. Turėjome savo ypatingą savaitės dieną – antradienius. Būtų netikslu sakyti, kad bėgdavome iš pamokų. Tiesiog tą ypatingą pavasarį antradieniais mes į jas nenueidavome. Sename parke netoli mokyklos susitikdavome prieš prasidedant pamokoms, o dieną planuodavome priklausomai nuo oro.
Jei lydavo ar būdavo žvarbu, eidavome į mano namus, kur gerdavome arbatą ir klausydavomės senų tėčio džiazo plokštelių. Kartais traukdavome į kiną, kur dažniausiai būdavome vieninteliai rytinio seanso žiūrovai. Bet jei būdavo šilta, o pavasarėjant šilti antradieniai pasitaikydavo vis dažniau, šiaušdavom už ežero. Būtent ten, galėčiau net įvardyti tikslų momentą, po šviežiai išsprogusiais beržais ir vaiskiu gegužės dangumi manyje sprogo kažkas, ko tolimą aidą jaučiu iki šiol.
Prisimindamas tas dienas, galvoju, kad panašiai turėjo jaustis Ieva ir Adomas rojaus sode – laisvi, laimingi, mylintys, besidžiaugiantys akimirka, „neįžiūrintys rudens dar nei žodžiuose, nei akyse“, kaip parašytų mūsų mėgstamas Mekas. Tik pora nedidelių skirtumų – aš ne Adomas, o vietoj obuolių dažniau pirmenybę teikdavome kubietiškiems cigarams, kurių tada dar galėdavai nusipirkti miesto turguje.
Bet ruduo vis dėlto atėjo. Praėjus keliems mėnesiams po mokyklos baigimo, Ieva išvažiavo į užsienį. Mes nieko nesusitarėme – nei laukti, nei nelaukti. Interneto amžius dar nebuvo pasibeldęs. Retkarčiais rašydavome vienas kitam laiškus. Dar dabar atsimenu, kaip virpėdavo širdis pamačius pašto dėžutėje baltą voką su skandinavišku pašto ženklu. Pirmuosius du ar tris metus aš jos ieškodavau visose sutiktose merginose. Tačiau vėliau jausmas blėso, nors keletą kartų buvome susitikę kavos puodeliui jai grįžus į Lietuvą trumpų atostogų. Ji turėjo vaikiną ten, aš turėjau merginų čia.
Atėjo interneto epocha. Praėjus dešimčiai metų po išvažiavimo, Ieva susirado mane „Skype“. Persimesdavome neįpareigojančiomis frazėmis ir tiek. Tačiau nejučia tie trumpi žodžiai virto ilgesniais ir gilesniais pokalbiais rimtomis temomis. Kartą ji papasakojo, kad išsiskyrė su savo vaikinu. Vakarai prie kompiuterio ėmė užsitęsti iki paryčių. Nutiko taip, kad ji grįžo ilgesniam laikui. Susitikome ir nepaleidome vienas kito kelias dienas.
Buvo saldu, keista, neįtikėtina. Jausmai tarsi ir atgimė. Tačiau netrukus abu supratome, kad nesame tokie patys kaip prieš dešimtmetį. Suvokėme, kad į tą pačią upę įbristi nebeįmanoma. Atsisveikinome, vienas kitam palinkėjome sėkmės. Retkarčiais susirašome. Kiek žinau, ji ištekėjo, o aš vis dar mėgaujuosi viengungiško gyvenimo privalumais.
Kaip ten bebūtų, aš vis dar žinau, kad kažkur yra tas sprogstantis jausmas po beržais ir gegužės dangumi. Ir už tą žinojimą iki šiol esu Ievai dėkingas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Ta saldi mokyklinė meilė, kai šiurpuliukai atsiranda vien palietus jo ar jos ranką, o pamokų kas rytą lauki kaip Kalėdų tam, kad vėl susitiktumėte tame pačiame suole – pamenate? Tikriausiai tokių dalykų net ir norint nepavyktų pamiršti...
Tačiau ne visi į mokinių draugystes žiūri taip romantiškai. DELFI rašė, kad bučiniai mokyklos koridoriuje gali baigtis rimtais nemalonumais. Tuo įsitikino kaunietė Inga, kurią su draugu „nusikaltimo vietoje” aptiko konservatyvių pažiūrų mokytoja. Visaip išgėdino ir nutempė pas direktorių.
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Atėjus naujiems mokslo metams su šypsena prisiminkime mokyklą ir pasidalinkime savo išgyvenimais. Už atvirumą ir nuoširdumą Jums atiteks prizas – du lėktuvo bilietai iki 2014 m. pabaigos „Air Lituanica“ oro linijomis pasirinkta kryptimi!
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: