Ir reikalaudavo parašyti žurnale, kad pavėlavo. Direkcija į tokius signalus nekreipė dėmesio. Po mėnesio mane išsikvietė administratorė ir su kažkokia jauna vadybininke man pareiškė, kad studentas skundžiasi, kad jis nesupranta mano paskaitų. Nebuvo nuostabu, kad tai buvo tas pats aukščiau paminėtas vaikinukas.
Atėjo susitikti jo įtakingi inteligentiški tėveliai. Tėvas, kultūringas žmogus, klausydamas apie jo vaiko elgesį tai raudo, tai balo – jam, matyti, padoriam žmogui buvo gėda dėl sūnaus. Tačiau rūpestinga vaikinuko mama tiesiog įsiūčio priepuolyje tūžo ir spiegė, kad to tiesiog negali būti, kad jų sūnus nelanko paskaitų ir pateikia tokius reikalavimus. Nebuvo reikalo nieko įrodinėti, nes vaikinuko kultūringasis tėvas tylėjo po žmonos padu, kentėdamas gėdą dėl sūnaus. Jiems pasakiau, kad nemanau, kad jų sūnus taip elgiasi tik mano paskaitose.
Po šių žodžių vaikinuko tėvas net susigūžė, jo vos neištiko širdies smūgis – jis puikiai viską apie sūnų žinojo. Vaikinuko motina putojo ir tebespiegė. Jaunoji vadybininkė kategoriškai ir trumpai pareiškė, kad mane nedelsiant atleidžia iš dėstytojos pareigų. Administracijos vadovė iš nepatogumo ir gėdos prieš mane tai raudo, tai balo, atsiprašinėdama, girdama mano kvalifikaciją ir paskaitas, tačiau studentų pageidavimai buvo aukščiau visų.
Pasirodo, kad dar du studentai – viena mergaitė, turinti akivaizdų sutrikimą, bei paskaitų kitas niekad nelankantis vaikinukas prisijungė prie pirmojo skundo. Tiesa, nenorėdama prarasti kvalifikuoto dėstytojo administracija pasiūlė man dėstyti neakivaizdininkams, bet aš atsisakiau, nors neakivaizdinio skyriaus studentai buvo tiesiog puikūs.
Beje, iš nepakartojamo studentų kurso buvo dar vienas pedagoginis perliukas. Skaičiau paskaitą apie dalykus, kurių tuo metu nebuvo vadovėliuose. Kuklesni studentai užsirašinėjo. Verslininkų vaikeliai – ne. Kai kukliai pastebėjau, kad jie niekur neras to, ką pasakoju, kad reikia užsirašyti, viena jauna graži studentė lyriškai išsitiesusi ant suolo svajingai man pareiškė, barbendama savo nepriekaištingu ir įspūdingo ilgio manikiūru, kad jei užsirašys, tai reikės ir skaityti...
Kitose kolegijose buvo ir labai malonių pedagoginio darbo akimirkų. Kuo kuklesnių tėvų vaikai studijavo, tuo buvo dėmesingesni ir geresni studentai. Bet įdomiausia, kad jau studentų laikais yra atitinkamos grupelės studentų, kurios, jei administracijai reikia, suraito skundą, neva, dėl dėstytojo netinkamo dėstymo. Visa laimė, kad turėjau daugybę puikios ir džiugios pedagoginės, abipusiai malonios ir naudingos, prasmingo patirties.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, tėveliai, dėstytojai, norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:
Daugiau naujienų apie mokyklas galite rasti adresu www.delfi.lt/lmz!