Ką tik pakilus iš už stalo, išsiskirsčius svečiams, ir viską sutvarkius, manęs nepalieka mintis - kodėl politika yra ta tema, kuri niekada neišseks? Apsiribokime Lietuva ir poros metų naujienomis, jei jas galima taip pavadinti.
Ponia Prezidentė - kiek buvo diskutuota, moteris valdžioje - gerai bus ar ne. Diskutuota mėnesį, du, tris. Diskusijos nurimo. Kodėl? Nes Ponia Dalia Grybauskaitė ėmė daryti tai, ko piliečiai troško. Buvo pradėta keisti susikompromitavusią valdžią (pvz., pareikštas nepasitikėjimas penkiais teisėjais), santykių su Rusija įvairenybės ir plonybės, Seimo narių supurtymas už mažą veiklumą. Nors ir po truputį, bet vykdoma politika iš Prezidentės posto ėmė patenkinti valstybės gyventojų lūkesčius. Ar kas dar diskutuoja ir narplioja valstybės vadovės veiklą per šventes? Ne. Kodėl? Nes ji dirba gerai, sprendimus siūlo gerus ir nepiktina paprastų Lietuvos žmogelių.
Seimas... Tai žodis, kurį išgirdęs dažnas iš mūsų šypteli. Kodėl? Manau, ir taip visiems aišku. Sprendimai prasilenkia su piliečių norais, kaip Saulė su Mėnuliu... tik kartą per nežinia kiek laiko susitinka tam pačiam horizonte, ir tai priešingose jo pusėse. Nesinori manyti, jog visų ten dirbančiųjų asmenų nagai lenkti į save, bet juk sakoma, kad šaukštas deguto ir statinę medaus pagadina.
Dar mokyklos laikais istorijos ir politologijos mokytojos aiškino, kad Seimo nariams algą pradėta mokėti todėl, kad jie galėtų daryti sprendimus valstiečių naudai ir kad jiems nereikėtų dirbti žemės, esą tada jie neturėtų laiko ieškoti sprendimų iškilusioms problemos. O tai tada, leiskite paklausti, už ką seimūnams alga mokama dabar?
Yra kita nuomonė - žmogus darbo vietoje parduoda savo žinias. Taip, sutinku. Bet tada leiskite paklausti, kodėl garbiesiems ir garbingiesiems politikams tada taip nesiseka ieškoti gerų sprendimų, kurie padėtų sumažinti esamas problemas? Toks retorinis klausimas - kodėl mūsų Seime daugumą sudaro vyresnieji politikai, kurie žinias įgijo dar Tarybų Lietuvos metais? Juk dabar Lietuvoje yra visiškai kitokia situacija. Taigi, ar to meto politikai geba į problemas žvelgti ne pro rusiškus akinius, o pažvelgti plačiau? Ką Seime veikia tokie asmenys, kurie su politika neturi nieko bendro, o tik įsivaizduoja ją suprantantys? Kodėl ten neįleidžiami jauni žmonės, jaunos asmenybės, kurios ką tik po universitetų baigimo išmokusios tūkstančius lentelių ir problemų sprendimo šablonų? Kurioms buvo ir yra aiškinama, kas gerai daroma, o ko vertėtų atsisakyti. Kurių santykių ir kokios pozicijos nereikėtų keisti tam tikrais klausimais.
Tos asmenybės su savo puikiai šiuolaikiškai veikiančiomis smegenimis nori padėti, tačiau yra įvardijamos kaip turinčios mažai arba visai neturinčiomis patirties. Nejaugi? O tai kokia patirtis yra jau gera? Tūkstančiai blogų ir nepriimtinų valstybės piliečiams sprendimų? Vos besilaikanti Vyriausybė, kurioje blaškosi televizijos žvaigždės, ar vyrai, tvirtinantys, kad krepšinio varžybos yra pateisinama priežastis nebūti posėdžiuose? Kažkodėl mokyklose, universitetuose ir šiaip nevyriausybiniame sektoriuje tai būna įvardijama kaip pravaikšta, o valdžios atstovams - tai tik juokelis (žinoma, nenorėjau nieko įžeisti).
Kodėl Seimas pavirto tokia vieta, kurioje įstatymų laikomąsi mažiausiai? Kaip ir minėjau anksčiau - ne visi Seime dirbantys žmonės elgiasi nepriimtinai.
Ministerijos... Karo laukas... Kyla klausimas, kodėl? Atsakymas paprastas. Ten dirba dviejų tipų žmonės - partijiniai ir darbo sutartis sudarę valstybės tarnautojai, kurie darbo vietą gavo po darbo pokalbio, išlaikę testus, tinkamos kvalifikacijos ir tikrai savo sferą išmanantys specialistai. Aišku, kaip visur, yra tokių, kurie darbo vietą gavo per pažįstamus. Tačiau ir tai ne naujiena, bet kurioje sferoje.
Bet štai skandalas nuaidėjęs per visą Lietuvą, iki teismų ir aukščiausios valdžios, matyt, nenuskambėjo. Statybų verslas, išplauti pinigai, vis dar vykstantys teisminiai procesai ir darbo vieta Aplinkos ministerijos valdžioje. Nieko neprimena? Kiek daug gali partija. Taip pat verčia susimąstyti tokie sprendimai, kai į aukštus postus skiriami asmenys, kurių išsilavinimo kryptis ir laipsnis neturi nieko bendra su ministerijos vykdoma veikla. Buvo ir toks ivykis. Ministerija - vieta, kurioje paprastas žmogelis tiek daug mato ir negali nieko pasakyti, nes bijo prarasti darbo vietą, juk jo užnugaris yra niekas, o pono iš viršaus - visa valdanti partija.
Tad kodėl mes, piliečiai, taip užsimerkiam, kai vyksta rinkimai? Klausome vis tų pačių tuščių pažadų iš tų pačių politikų? O gal jau leiskime garbiuosiuos politikus į užtarnautą pensiją, o į valdžią leiskime šviežias mintis? Gal bus suirutė, bet vargu ar didesnė nei yra dabar?! Kodėl apie esamą situaciją išdrįstame kalbėti, piktintis tik prie šeimos, draugų ir dar už šventinio stalo? Gal tada galėsime ramiai suvalgyti vakarienę, aptarinėdami giminės naujienas, džiugias žinias ir bent vieną vakarą pamiršti pasaulį, kuris mus supa.
Ir paskutinė mintis. Pabandykite vieną kartą visko paklausyti iš šono - pasijusite būtent taip, kaip skamba pavadinimas - vakaras su politika - juokingai graudu ar įdomu? Graudu - visi skundžias, kaip tas negerai padaryta, kaip anas neteisingai nuspręsta, kaip tam tikri asmenys pavadinami bendriniu pavadinimu. Įdomu - visada atsiras bent vienas, kuris žinos „virtuvę“, bet, deja, garsiai prabilti negalės. Paaiškėja, kuris beraštis, kuris įstatymų nežino, kuris darbo valandas trumpinantis, kuriam pietų pertrauka trunka ilgiau nei darbo diena...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!