Žodžių žaismas
Ką galėčiau parašyti šiai šiai vadybininkei?
Pirma, kad pareiga išaukština žmogų. Ne pareigos, o PAREIGA.
Mūsų, vaistininkų, pareiga padėti žmogui, jai gi suteiktos pareigos niekaip nesusijusios su gerų darbų darymu.
„...Gudrūs pakalbėti, pasibėdavoti ir pasimatuoti, kas didesnė auka...“
O kodėl pasibėdavojimai? O kodėl ne nuomonės išsakymas? Vienas protingas žmogus pasakė: „Gebėjimas remti savo nuomonę – stiprybės ženklas. Tai įrodymas, kad mes tobulėjame.“ Pilnai pritariu šiai minčiai, nes savo profesiniame darbe mes tobulėjame kiekvieną dieną, ko negalėčiau pasakyti apie vadybininkus ar regiono vadovus. Jie, atvirkščiai, degraduoja, nes daugelis jų nesugeba būti tikrais tarpininkais tarp darbuotojo ir valdžios.
Kai valdžios netenkina pelnas, ji spaudžia regiono vadovus. Šie, negaudami bonusų – spaudžia mus. O ką spausti mums? Valdžią, žmones ar dar kažką? Vaistinių daugėja, jos atsidarinėja viena šalia kitos, viena priešais kitą arba dvi – po vienu stogu, netgi tuo pačiu adresu, tai apie kokius planų vykdymus ir didėjančius pardavimus galima kalbėti? Tinklai konkuruoja tarpusavyje, bet mes, kolegos nenorime sekti tuo nesąžiningos konkurencijos keliu, mūsų prioritetai kitokie.
Kita barikadų pusė
Turėjau karčios patirties su daugelio vaistinių tinklų vadybininkais. Nežinau, ar man tikrai nepasisekė sutikti tokių, kurie būtų buvę vaistininko pusėje, ar tokių jau iš viso nebeliko? Visko buvo: ir šaukė, ir žemino, ir nesiskaitė, ir gudravo, ir taikė psichologinį smurtą, ir grasino. Per ilgus darbo metus sutikau tik vieną ŽMOGIŠKĄ regiono vadovę. Visi kiti – kultūros ir pagarbos stokojantys žmonės. Todėl ir požiūris yra atitinkamas. Galbūt, esmė tame, kiek laiko tam vadybininkui teko dirbti eiliniu vaistininku ir ar iš viso teko...
Jei nepatirsi didelio pasiaukojimo ir sunkaus darbo, tavo raškomi vaisiai nebus tikri. Regiono vadybininkai dirba kaip šnipai ar agentai: jų tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos apie darbuotoją (jo pajėgumą pardavimuose, lojalumą, tarnystę, nuolankumą, socialinę padėtį, finansinį stabilumą). Tuomet žinai, kurį gali priversti dirbti non stop’u, kuris niekada nesiginčys ir neįrodinės savo teisių. O nepaklusniuosius privalu stebėti ir sudaryti kuo nepalankesnes darbo sąlygas. Gal tada susizgribs ir išeis savo noru laimės ieškoti kitur.
Dažno regiono vadovo tikslas – padėti vaistinėms siekti užsibrėžtų tikslų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip tai darote? Teko girdėti įvairių patarimų, tokių kaip „Laikykite praviras duris, užeis daugiau žmonių“ (nesvarbu, kad lauke per daug vėsu, kad atsidaryti duris, arba toks triukšmas sklinda nuo pagrindinės gatvės, kad negali susikalbėti), „Būtinai siūlykite vaistažoles, prie kiekvieno pirkinio“, „Jūsų vaistinei reikėtų prailginti darbo laiką, daugiau suprekiautumėte“, „Šį mėnesį vaistinėje bus atliekami cholesterolio matavimai, nepamirškite kiekvienam pasitikrinusiam įpiršti papildų“, „Jei neperka papildų, siūlykite kosmetiką“ ir t. t. ir pan. Ar tai regiono vadovo pagalba vaistininkui? Yra tekę girdėti ir „aukso vertės“ patarimų moteriškajam pradui: „Ištekėkit už turtingo vyro, kad jus išlaikytų“. Su visais šiais patarimais geriau jau netrukdytumėte dirbti. Arba, padirbėkite vieną mėnesį ranka rankon, koja kojon, kartu su mumis. Mes stovėsime šalia, stebėsime jūsų darbą, jūsų pastangas, dalinsime jums praktiškus patarimus, mokysime bendravimo ir kantrybės. Gal tada ir supratimas atsiras? O jei save atrasite iš naujo, pavyzdžiui, pardavinėjant dažus plaukams?
Puikus pasiūlymas
Nuosava vaistinė! Koks vaistininkas apie tai nepasvajojo nors kartelį? Ne vienas tokią svajonę pavertė kūnu. Džiaugiuosi, jei ir iki šiol jam sekasi kovoti nelygioje kovoje su penkiagalviu drakonu.
Deja, bet blogų patirčių žinau žymiai daugiau. Ne viena privati vaistinė buvo priversta užsidaryti, nes šalia, priešais ar net tame pačiame prekybos centre atsidarė tinklinė vaistinė. Kas dirbo ar dirba, tas žino, kokiomis sąlygomis vaistus gali užsakinėti privačių vaistinių savininkai ir tinklinės vaistinės. Apie kokią švarią konkurenciją galima kalbėti, jei tie patys LR įstatymai atima tokią teisę iš sąžiningų piliečių? Sveikatos ministerijai nerūpi, kad vienu adresu registruojamos kelios skirtingų dalyvių vaistinės, niekas dabar jau neskaičiuoja, kiek gyventojų yra tam tikroje zonoje ir kiek vaistinių reikia tokiai populiacijai. Takus į reikiamą vietą visada lengviau praminti didmenininkams nei pavieniams privačių vaistinių savininkams...
Nereikia pamiršti ir tai, kad didieji vaistinių tinklai turi savo vaistų tiekėjus, todėl labai paprasta „sukurti“ vaisto deficitą ir jį tiekti tik savo vaistinių tinklui, na dar gal su kitu didmenininku pasimainyti vienu kitu vaistu, o ką daryti privačioms? Kuo prekiauti? Vien citramono pardavimu vaistinė gyva nebus. Ji kitų veikėjų rankomis priversta užsidaryti arba parsiduoti…
Kita vertus, jei visi pasinaudos pasiūlymu ir atsidarinės individualias vaistines, kas tada dirbs jums? Nebijote, kad reikės mesti vadovo darbą ir pasiraitojus rankoves grįžti prie etikečių karpymo?
Vaistininko teisė
Farmacijos įstatymo 7 straipsnis skelbia vaistininko ir vaistininko padėjėjo teises ir pareigas.
Viena iš mūsų teisių – atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jeigu tai prieštarauja vaistininko ar vaistininko padėjėjo profesinės etikos principams. Ar dažnai tenka pasinaudoti šia teise?
Viena iš pareigų – laikytis vaistininko profesinės etikos principų. Liūdna, kad ne visada pavyksta...
Ko negalime daryti?
Reklamuoti vaistinius preparatus, teikdami sveikatos priežiūros ar farmacines paslaugas
Parduodant (išduodant) nereceptinius vaistinius preparatus, skatinti papildomai įsigyti analgetinių vaistinių preparatų (o ką daryti, kai asmeniniai pasiūlymai mirga nuo jų?)
„Tai visgi, kokia ta vaistininko teisė?“, klausia kolegė. Pati ir atsako: „Pareigų, taisyklių krūva, o teisė – privilegija vadintis vaistininku.“
Taip, tiesa, kad vaistininkai bijo. Bijo netekti darbo – vienintelio, kurį geriausiai išmano ir puikiai atlieka. Dauguma specialistų – kuklūs, tylūs, nekonfliktiški žmonės, kurie nuolankiai dirba ir taikstosi su neteisybe. Profsąjunga neprivers darbdavio pagarbiai elgtis, neišmokys etiketo taisyklių, neprivers mokėti padorią algą ir nesuteiks kasmetinių NORMALIŲ atostogų.
Visuomenėje klesti blogis, nes mums neužtenka drąsos pasakyti „Ne“