Nuo vaiko gimimo praėjus vos porai mėnesių pradėjau aiškintis, kuris gi darželis priklausys mums pagal gyvenamąją vietą? O gal reikėtų rašyti "priklausys"? Nes visi, kas galėjo, vis gąsdino, kad darželį gaut šiais laikais sunku, kad vietų trūksta, o ypač tokiame rajone, kaip Jeruzalė.
Na, bet aš buvau mama, kuriai rūpėjo mano vaiko ateitis, ir, kaip jau rašiau, su poros mėnesių vaiku mes nukulniavome link mums priklausančio darželio. Pateikėme reikiamus dokumentus, užpildėme prašymą, kurio numeris buvo... triženklis (vaikui du mėnesiai), ir atsisveikinau su viltimi, kad susitiksime rudenį.
Bėgo dienos, kurios virto mėnesiais ir metais. O manęs vis neramino mintis, kaip čia bus tą 2011 metų rugsėjį? Ar mano vaikas bus tas laimingasis, kuris galės vadintis lopšelinuku? Mintys tiek mane kankino, kad neišlaukėme liepos, žadėtų sąrašų ir jau balandžio mėnesį nubėgome link darželio pasidomėti, ar mano vaikas bus vienas iš tų laimingųjų ir ar gaus teisėtą vietą darželyje?
Apsilankymas nebuvo jau toks malonus, kaip tada, 2009 metų rudenį. Darželio direktorė, peržvelgusi prašymus pasakė, kad mūsų prašymo numeris jau dviejų skaitmenų, tačiau viltis nedidelė, nes lopšelinukų grupės mažytės. Nuotaika pasikeitė akimirksniu. Galvojau, aš auginu auginu vaiką, kol nedirbu. O vėliau? Kas vėliau?
O vėliau buvo štai kas. Praėjo savaitė, ir mano galvoje cinktelėjo mintis. Yra Vilniuje toks rajonas, kuriame yra nemažai darželių. Hm, toloka, na bet nieko nepadarysi, darbas juk irgi ne kieme. Taigi, surizikavau, ir, palikus mamai miegantį vaiką, išvažiavau ieškoti teisybės ir vietos lopšelyje.
Mano paieškos truko neilgai. Netyčia pataikiusi į rusų darželį, man patarė apeiti kelis lietuviškus. O viename jų...
Trečiadienis, vienintelė diena, kai direktorė dirba iki vakaro. "Tolokai gyvenat, bet rašykit, paimsiu jį pas save. Kiek sakėt laiko? Tada paimsiu jį į grupę prie savęs" - pasakė ji. Prašymas jau parašytas. Šį kartą jo numeris iš dviejų skaitmenų, bet, štai, direktorė jau sako: "Norėčiau pamatyti vaiką, ateikit po mėnesio".
Mėnuo buvo ilgas... Po mėnesio mes ir vėl atvykome į darželį, šį kartą dviese. Direktorė, paklausinėjusi vaiko, ką jis sugeba, davė mums dar tris mėnesius medicininei pažymai gauti.
Grįžome namo. Aš vis galvojau: gal čia rajonas prastesnis? Gal jis nepopuliarus? Nesvarbu, jei mano vaiko vieta čia, jis čia ir bus. Beje, bėgant laikui, likimas mums pateikė staigmeną - mes persikėlėm į tą rajoną gyventi, ir dabar šis darželis mums arti namų.
Vėl artėja rugsėjis, jis mano vaikui vėl bus lemtingas. Pereisime į darželinukų grupę, tik jau dėl vietos darželyje nereiks sukt galvos - mano vaikas ją gavo pernai. Saugią jaukią ir gerą. Ir nesvarbu, kad ne prestižiniame rajone.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!