Vaikų neturime apie 10 metų, ne dėl to, kad nenorime, tiesiog Dievas mums jų nenori duoti. Trys dirbtiniai apvaisinimai, šiuo metu ketvirtas – esame laukime...
Dažniausiai žmonės galvoja – „va, negali turėti vaikų, turbūt gyveno palaidą gyvenimo būdą“, o apie tai, kad negali turėti vaikų dėl ligos, dažniausiai net nepagalvojama.
Pasiruošimas dirbtiniui apvaisinimui suteikia vilties, kad šį kartą jau galėsi pamatyti mažiuką. Rezultato laukimas, kuris po procedūrų trunka 10 dienų, atrodo, užsitęsia visą amžinybę.
Negalėjimas turėti savo vaikų, mintys apie įsivaikinimą moteriai (aišku, ne kiekvienai) kelia vidinius prieštaravimus – gal vis dėlto išeitų turėti savo vaikelį, jei atlieki dirbtinį apvaisinimą, ir gal įsivaikinti nereikia? Kur tas atsakymas, koks teisingas sprendimas?
Vyras sako – kam gyventi be vaikų, su kuo dalintis džiaugsmu, namais, kam suteikti šilumą. Sako, įsivaikindami nors laimę suteiksim kažkam kitam.
Aš pati anksčiau buvau kategoriškai prieš įsivaikinimus, galvojau, nėra savo vaiko, vadinasi, nereikia išvis. Šiuo metu mąstymas keičiasi, vis dažniau sukasi mintys apie vaikelį iš vaikų namų, bet baimė didelė – o jei jis nebus „toks“ ir bus „kitoks“, kaip tada reiks gyventi?
Juk žmogus – tai ne žaislas, kurį bet kada gali grąžinti į parduotuvę, jei jis blogai veikia. Didžiausia sumaištis, kad kas apšviestų protą kaip elgtis... Gal gyvenime tau taip duota, kad turi atlikti kažką gero, ypatingo kitam, gal esi už kažką nubaustas ir taip išpirkinėji savo kaltes?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis ir patirtimi? Papasakoti savo istoriją?
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: