aA
Kažkurią dieną užstringa internetas. Lyg ir nuobodu darosi, veikti nėra ką... Negi ekranas toks visagalis? – klausiu savęs. Kyla mintis pasiaiškinti. Imti ir pabandyti išgyventi be ekranų savaitę.
Vaikinas su išmaniuoju
© Shutterstock

Jų turiu tris. Išmanusis telefonas, kompiuteris, televizorius. Pridėkime ir radiją, kad išvis nebūtų balsų.

Keliauti po pasaulį negaliu. Bet galiu keliauti po save. Išoriniai įspūdžiai ir patirtys apriboti, bet vidiniai – ne. Kodėl nepakeliavus po save ir savo pojūčius? Argi karantinas ne geriausias metas tam?

Idėja užkabino. Pasakau 4 žmonėms, su kuriais dažniausiai bendrauju, kad savaitę būsiu nepasiekiamas, nebent kas norėtų aplankyti fiziškai. Penktadienį vakare prieš eidamas miegoti išjungiu ir paslepiu telefoną, taip pat kompiuterį, prieš tai žvilgtelėjęs į skaičiukus.

Prieš miegą dar pažaidžiu su televizijos pulteliu, kol apsnūstu, tada nušveičiu velniop ir jį.

Pasimatysime po savaitės. Iki kito šeštadienio ryto virtualiame pasaulyje manęs nėra. O man nėra virtualaus pasaulio. Toks eksperimentas.

I diena

Atsibudus ranka automatiškai siekia telefono. Pagraibo tuštumą ir prisimenu, jis paslėptas. Atsikėlus ir pasimankštinus kita ranka automatiškai siekia radijo jungiklio. Neveikia? Ai, gi laidas iš rozetės ištrauktas. Kompiuterio jungti nebebandau. Įtariu fiasko.

Pusryčiauju. Paprastai tai darau žiūrėdamas į kompiuterį ir gromuluodamas žinias. Šiandien reikia daryti kažką kito. O tai, pasirodo, nesunku, saulė spigina pro langą, taigi, einu pusryčiauti ir kavos gerti į balkoną.

Velnias, smagu. Nuostabu. Netikėta. Veiksmo lauke mažai. Viena kita mašina pravažiuoja, vienas kitas žmogus praeina. Praskrenda ir sučiulba paukščiukas. Primena Laosą. O, sulaukiau ir veiksmo, moteriškė prieina prie daugiaaukščio priešais ir pasišneka su kažkuo per langą. Tada jai išmetamas ryšulys. Ji jį pasiima, dar pasišneka ir nueina. Jokio karantino taisyklių pažeidimo.

Manyje vyksta tokio tipo vidinis dialogas: „Kaip norėčiau internete pasižiūrėti, koks dabar oras. Žiūrėk pro langą ir į termometrą. Bet aš noriu sužinoti, koks oras bus rytoj... Rytoj ir pažiūrėsi pro langą ir į termometrą. Bet aš noriu sužinoti, koks oras bus po kelių dienų. O kam?!“

Vakarop, po to kai pasivažinėju dviračiu ir papietauju, jaučiu kad man darosi blogai, tiesiog fiziškai jaučiu, kaip mane laužo, taip norisi įjungti kompą, TV, patapšnoti telefono ekraną. Visiškas abstinencijos priepuolis. Šiaip ne taip nusiraminu. Pradedu skaityti knygą „Įpročio galia“, kaip tik šiandieną radau vienoje knygų lesyklėlėje. Labai į temą.

Kvailiausia šioje dienoje yra žinojimas, kad neįvyks nieko netikėto. Niekas nepaskambins, neparašys koks netikėtas žmogus, neatsiųs netikėtos žinutės. Gal ir šiaip to nebūtų, bet jausmas, kai žinai kad to tikrai nebus, keistai nemalonus.

II diena

Atsibudus ranka jau automatiškai nesiekia telefono, nors noras kyla. Vėl pusryčiauju balkone ir beveik stebiuosi, nes jaučiu maisto, o ne žinių skonį.

Ir ką gi šiandien nuveikus? Ai, neveiksiu nieko. Sekmadienis gi. Kiek pavaikštinėsiu, kiek paskaitinėsiu, kiek padykinėsiu.

Skaitau anglišką knygą. Prireikia išsiversti žodį. Grabinėju vietą, kur turėtų būti telefonas su vertėju, ups... Susirandu anglų kalbos žodyną, nupučiu nuo jo dulkes.

Šiandien irgi tarpais jaučiu fizinius abstinencijos požymius. Tik jau švelnesnius.

III diena

Refleksas ryte siekti telefono kompo mygtuko ar TV pultelio nunykęs. Noras dar liko. Bet kai žinai, kad jis neįgyvendinamas, nesunku jį nupūsti šalin.

Diena praeina ramiai. Skaitinėju knygas. Kažką parašinėju. Išbėgu į miškelį ilgam krosui. Bandau klausytis muzikos per morališkai ir fiziškai pasenusį kompaktinių diskų grotuvą. Galvoju, gal pietums pasidaryti kokį ilgai gaminamą patiekalą?

Ką čia dar nuveikus? Apsižvalgau po kambarį. O, būgnelis, kažkada parsivežtas iš Indijos, kada aš jį liečiau paskutinį kartą? Padaužau, labai miela. O, gitara, kaip tik turiu su ja reikalą, pažadėjau gi sau išmokti vieną Coheno dainą.

IV diena

Visiškai ramu. Mano gyvenime jau neliko ekranų, aš jų visiškai nepasigendu. Man tų dirgiklių jau nebereikia, mano gyvenimo kokybė nuo jų nebepriklauso. Jaučiuosi labai gerai.

Pastebiu smulkmenas aplinkui, pradedu džiaugtis paprastais dalykais. Sugalvoju iki šeštadienio ryto pagyventi ir be laikrodžio. Prieš eidamas miegoti suslepiu visus laikrodžius, o orkaitės, kuris šiaip jau rodo bet ką, užklijuoju nepermatoma juosta.

V diena

Atsibundu neaišku kada. Saulės nėra, tai net apytiksliai orientuotis neišeina. Bet koks gi man skirtumas, neturiu įsipareigojimų, nepaskyręs niekam pasimatymo, žinių ar sporto varžybų žiūrėti nereikia.

Darau tą patį. Skaitinėju šį bei tą, rašinėju šį bei tą, išeinu į miškelį pabėgioti ar pasivaikščioti. Klausausi muzikos iš senų kompaktų, kol grotuvas, kelias dienas nemaloniai striginėjęs, išvis išleidžia paskutinį kvapą. Bet lieka senas geras MP3 grotuvėlis – išblaškyti tylai, kai norisi.

Nutariu revizuoti viską, kas užgyventa. Išverčiu visus buto kampus. Tai darydamas pradedu siusti. Ką, po velniais čia veikia tie batai, jie senai turėjo būti išmesti, o tie drabužiai, tie kažkokie laidai ir mechanizmai, visokie šūdniekiai, kurie jau kadaise turėjo keliauti į šiukšlinę, bet kažkodėl buvo išslapstomi ir paliekami – neva, gal prireiks.

Su didžiausiu malonumu viską kraunu į didžiulį šiukšlių maišą ir ištrenkiu į konteinerį. Knygas, kurių antrą kartą neskaitysiu ir niekam nenorėčiau rekomenduoti, išnešu į knygų lesyklėlę. Jaučiuosi gerai apsišvarinęs.

Vakare temsta maždaug panašiu laiku kaip ir tikėjausi. Bet nueinu miegoti neaišku kada.

VI diena

Plevenu belaikėje erdvėje ir toliau. Valgau tada, kai noriu, o ne tada, kai pasako laikrodis. Visai paprasta ir smagu. Laikas turbūt vienas iš tų pervertinamų dalykų, kurį akcentuoja skubantys. O skubantys, kaip sako viena patarlė, tik švaisto laiką.

Peržiūriu visas popierines nuotraukas, olialia kiek įdomybių primena netikėtai, stebiuosi ir žaviuosi. Peržvelgiu visokius senus laiškus ir užrašus, kai kurie sulaistyti ašaromis ar vynu, ne taip, kaip kokie sterilūs e-mailai ar failai. Apima šiokia tokia senų gerų laikų nostalgija...

Sutemo anksčiau, negu tikėjausi.

VII diena

Ramu. Niekas neblaško dėmesio, neatiminėja laiko, nieko per daug nesinori. Išvažiuoju pasivažinėti dviračiu. Žmonių gatvėse mažai, bet daug mašinų. Atrodo, kad daugelis išeina ne pasivaikščioti, o pasivažinėti. Pravažiuoju pro vieną iš miesto laikrodžių. Jis rodo maždaug tą patį, ką ir tikėjausi. Laikas – perteklinė informacija.

Kita diena

Atsikeliu, jau galėčiau sujungti visus ekranus, bet niekur neskubu. Neskubėdamas padarau pratimėlius. Nusiprausiu. Pasidarau pusryčius. Pavalgau balkone. Jaučiu, kad visiškai nepasiilgau to triukšmo, į kurį netrukus pasinersiu.

Smagu buvo patyrinėti savo pojūčius. Per šią savaitę supratau, kad su ekranais praleisdavau per daug laiko, kurį galima skirti kitiems – paprastiems, maloniems dalykėliams. Nereikalingo triukšmo, į kurį nesąmoningai pasineriama, aplinkui yra gerokai per daug.

Ir išmokau nieko nelaukti. Ir mėgautis šia akimirka. O gal tiesiog prisiminiau. Tai ką, išsitraukiu laikrodį, susirandu telefoną, įjungiu kompiuterį. Kaip gyvenasi ekrane?

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(21 žmogus įvertino)
3.6190

Iš Anglijos į Palangą vykęs emigrantas akimirką prieš skrydį sulaukė žinios iš tėvynės: mane tarsi žaibas kirto (16)

Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Man tas posakis labai tiko planuojant savo trumpas...

Festivalyje apsilankiusi kaunietė jo nepamirš visą gyvenimą: ryte prabudau nuo riksmo (8)

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje vyksta daugelis mūsų populiarių muzikos ir pramogų festivalių ....

Senolės vairavimo ypatumai buvo verti filmavimo kameros: o ji sau ramiausiai nuvažiavo

Mobilūs telefonai šiais laikais yra labai didelė problema. Ir problema jie yra tiek tarp jaunų...

Studentę šokiravo vairuotojos elgesys: o kas laiko vairą?

Aš irgi esu susidūrusi ne vieną kartą kelyje su žioplinėjančiais ir žvairuojančiais į...

Vykdamas pas kaime gyvenančius tėvus tokio išgąsčio vyras nesitikėjo

Vieną gražų savaitgalio rytą susiruošiau aplankyti kaime gyvenančius tėvus. Taip ir prasidėjo...

Top naujienos

Užkalnis. Pavojingiausi priešai – ne Rusijoje (29)

Rusijos žmonės, nepalaikantys karo (arba sakantys, kad yra už taiką) pyksta ir yra įsižeidę,...

Ukrainiečiui – „Regitros“ spyris (5)

Be vertėjo į praktinį vairavimo egzaminą atvykusio ukrainiečio laukė netikėtumas. Vaikinui ne...

Klaipėdoje per avariją taksi automobilis vertėsi ir rėžėsi į stulpą

Trečiadienį apie 22 val. Klaipėdoje į Rambyno ir Kalnupės gatvių sankryžą skubėjo...

Naujasis rinktinės kapitonas – apie Maksvyčio progresą ir treniruotes su Saboniu Ispanijoje

„Esu lygiai toks pat žaidėjas kaip ir buvau, tik daugiau pareigų“, – sakė Mantą Kalnietį...

Karas Ukrainoje. Ukraina skelbia smogusi svarbiam okupantų logistikos objektui „Minus 9 okupantų lėktuvai“: Ukraina skelbia apie Rusijos nuostolius Kryme (2)

Virš Zaporižės regiono Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė dvi priešo raketas. Tai paskelbė...

Prognozuojami beveik tobuli orai: temperatūra kils iki 28 ir daugiau laipsnių šilumos

Ketvirtadienio dieną ties Lietuva karaliaus anticiklonas. Danguje praplauks nebent vienas kitas...

Vilniuje senolės neapykanta paspirtukams peržengė ribas: pro šalį važiavusi vairuotoja liko be žado (13)

Vieną trečiadienį sutarusi nuvykti į verslo pietus, vilnietė Beatričė Paškevičiūtė į...

Rinktinės stovykloje pradės tuštėti lovos: Maksvytis ruošiasi trumpinti kandidatų sąrašą Kuzminsko trauma komplikavosi

Trečią pergalę kontroliniuose susitikimuose įsirašiusiose Lietuvos rinktinėje artėja...

Delfi PliusDalia Vaitkutė-Šiaulienė

Lietuvoje populiarėja tik suaugusiems skirti poilsio namai ir viešbučiai: ko juose tikėtis ir kiek kainuos romantiškas pabėgimas dviese?

Per savo medaus mėnesį ar vestuvių metines greičiausiai norite mėgautis romantika, o ne klausytis...