Esu girdėjus apie šalis, kuriose labai mažai išprievartavimų, arba iš vis jų nėra. Skaičius ten labai mažas, nes vyrai supranta esminį dalyką – jei prievartauji moterį, tai vadinasi tu prievartauji kito mamą, sesę, dukrą, kolegę, žmoną ir t.t. Vadinasi, suveikiant karmos dėsniams, ir tavo artimoms moterims gresia tokia liūdna patirtis, kuri yra itin skausminga. Čia jau reiktų paanalizuoti savo šeimos kelių kartų istoriją. Jeigu patys nesame pridarę negerų dalykų, tai reiktų pasidomėti – ar kartais neturime atsakyti už vyresnių šeimos kartos atstovų klaidas? Neteigiu, kad visos nelaimės vyksta tik dėl pačių kaltės. Jei ne jų pačių tai dėl senelių ir prosenelių. Sutikite arba ne, bet gyvenimas mums siunčia išbandymus. Kartais labai negailestingus...
Taip, vairavimas yra daugeliui malonumas, netgi man pačiai. Bet kad ir keletą metų vairuoju, bet dar nesijaučiu profesionale. Dažnai tenka matyti įvairiausiu situacijų, kurių kaltininkai nėra pasidabinę žaliaisiais klevų lapais.
Pamirštame, kad galime garantuoti tik už save. Kad ir kaip galime stipriai tikėti, kad kiti pasielgs būtent taip kaip galvojame, bet dažniausiai ištinka mažiausiai tikėtinas variantas. Po visko teisinamės: galvojau, kad jis/ji pasielgs kitaip....
Man nepatinka frazė – karas keliuose, nes kare visada būna puolančioji ir besiginanti pusė. Kelias tampa pasirinkimu – pulti arba gintis. Tad kodėl keliuose tampame vieni kitiems priešai? Kodėl nepasirenkame laikytis taisyklių, kodėl nepasirenkame būti draugais?
Nužudyti žmogų pastate ir partrenkti žmogų kelyje dažnai suprantama kaip du skirtingi dalykai. Bet juk rezultatas yra vienas. Nebeliko žmogaus, nebeliko brolio, nebeliko sesės, nebeliko vieno iš tėvų, nebeliko antrosios pusės, nebeliko vaiko, sūnaus ar dukros... Nebeliko mylimo kolegos, nebeliko kaimyno.
Pasakymas, kad jiems tokia patirtis yra lemtis ar likimas, per drąsus. O mums būti žmogžudžiais irgi nulemta? Manau, bet koks veiksmas yra mūsų pačių pasirinkimas. Kažką daryti ir kažko nedaryti – visada renkamės. Visi norime įdomaus, laimingos, džiaugsmingo gyvenimo, dažnai ir kitiems to linkime. Tačiau veiksmais pridarome baisių dalykų. Beje, kaip gali džiaugtis savuoju gyvenimu, jei esi prisidėjęs prie kitos gyvenimo sužlugdymo ar baigties?
Esu klaipėdietė. Dažnai iki darbo važiuoju automobiliu, per piką dažniausiai visi supratingi, nebeskuba. Nes nebelabai ir įmanoma. Tačiau ne piko metu dažnai tenka susidurti su skubančiais, lyg į gaisrą. Prasideda lenktyniavimai į nežinia kur. Posūkiai sugalvojami paskutinę sekundę, dar visa laimė, jei spėja parodyti, kad sumąstė, kad yra noras pasukti. Dėl greitos reakcijos į situaciją viskas baigėsi gerai. Pasisekė, kad sprendimai pasiteisino. Tačiau įmanoma ir kitokia baigtis.
Įsivaizduokime, kad kito automobilio galinėje sėdynėje yra kūdikis, kuriam visas gyvenimas prieš akis. Tai gali būti jūsų pačių vaikas, anūkas, giminaitis, geru draugų palikuonis. Bet kokiu atveju – žmogus. Visada galvokime, kad vežamės kūdikį. Kad kūdikį vežasi ir kiti vairuotojai. Tas bejėgis žmogeliukas negalėjo išreikšti noro nesėsti į automobilį...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: