aA
Ankstyvas rytas, skubu į oro uostą, nuotaika puiki, laukia slidinėjimo savaitė Italijoje, ar gali būti kas nors geriau? Tradicinės mintys, važiuojant į Vilniaus (ar į bet kurį kitą) oro uostą, kaip gerai, jei nebūtų didelių eilių prie registracijos ir prie saugumo patikros. Užsakomasis reisas, juo labiau, paskutinis šį sezoną ta kryptimi. Viliuosi, daug žmonių neturėtų būti. Įskubu į išvykimo salę, žiūriu, prie vieno langelio slidės, šalia – 5 žmonių eilė. Pagalvoju, kad mano turbūt, labai gerai, eilė maža. Pažvelgiu į ekraną: ne, pasirodo, skrydis irgi į Italiją, bet į Veroną, o man reikia į Bergamą. Apsižvalgau, kur čia tas Bergamo langelis ir pamatęs apsidžiaugiu, kad nė vieno laukiančiojo.
© Skirmantas Strimaitis

Mergina registracijoje žiūri į mane įdomiai ir kažkodėl paklausia, „Jūs į Bergamą?“. Na taip, atsakau. Tada ji pasako, kas nuskambėjo keistai: „Tai mes jūsų laukiame“. Manęs, kodėl, galvoju, aš gi nevėluoju? Mergina žaviai nusišypso ir sako, „Jūs būsite vienintelis keleivis lėktuve“... KĄ, galvoju, VIENINTELIS? Ar taip būna? Kita vertus, gyvenime būna ir ne tokių dalykų. Šypsausi merginai ir pats sau. „Kur norite sėsti, prie lango, ar ne?“, abu šypsomės, dar nėra taip buvę, kad registruojantis prie langelio turėčiau tokį pasirinkimą. Na gerai, tebūnie 5A, sakau. Ką gi, registracijos langelį atidariau ir tuo pačiu uždariau, mergina gali išjungti kompiuterį ir eiti ilsėtis ar dirbti kitų darbų. „Būkite prie vartų laiku“, dar sako ji man, „įsodinsiu į autobusą, kuriame irgi būsite vienas“. Taip, galvoju, net ir tai yra nepatirtas jausmas. Bet labiau juokina tai, ką bandau įsivaizduoti, bet sunkiai sekasi, vienas lėktuve...

Vienintelis keleivis oro uoste nebuvau (irgi būtų išskirtinė patirtis), nes prie saugumo patikros stovėjo keli žmonės...

Po pusvalandžio su mergina iš registracijos vėl pasimatome prie vartų, ji jau su kolege (reikia pagalbos mane įsodinant į lėktuvą ar tiesiog atėjo pažiūrėti į retą egzempliorių). Abi labai šypsosi, aš, be abejo, irgi. Juokauju, kad būtų įdomu išgirsti savo pavardę per garsiakalbius, atseit, paskutinis keleivi, paskubėkite, vartus tuoj uždarysime ir iškrausime bagažą (kuris irgi vienintelis lėktuve, lengvas darbas krovikams). Merginos juokėsi, kad jus lengvai rastume, tad to neprireikė. Įdomu, kiek žmonių, žinodami šią situaciją, dar šypsosi ir kažkiek pavydi? Lėktuvas vienam ir tik už 39 eurus... Bilietą nusipirkau kelionių organizatoriaus svetainėje, kiekvienas galėjo tai padaryti.

Ateina įlaipinimo metas, mane pakviečia asmeniškai, ne per garsiakalbį, patikrina įlaipinimo taloną, asmens tapatybės kortelę (tikrai tikrai), visi šypsomės ir esu lydimas į autobusą. Mergina su keleivių sąrašu. Paprastai jis būna toks kaip ilga paklodė, bet šio skrydžio atveju vargano sprindžio ilgio. Atsisveikinu plačiausia įmanoma šypsena, ji irgi, įlipu į autobusą. Vairuotojo veido nematau, bet neabejoju, kad jis šypsosi. Na, o jei jis iš tų nesišypsančių, kokie dažnai būna vairuotojai, tai tikrai ką nors įdomaus galvoja, tik neįsivaizduoju ką.

Prasideda pirmosios asmenukės tuščiame autobuse. Privažiavus lėktuvą išlipu, kažkodėl jaučiuosi lyg būčiau paskutinis vėluojantis keleivis. Gal tikrai aš čia sapnuoju įdomų sapną ir jau laikas pabusti? Techninis personalas žiūri į mane keistai ir šypsosi, kaip ir stiuardesės ir stiuardai, kai kurie iš jų net atrodo kiek sutrikę, įdomu, kaip atrodau aš pats? Įmetu savo kuprinytę į bagažo skyrių ir tuo kaip ir paskatinu uždaryti visus kitus atvertus, tuščius bagažo skyrius, ką stiuardesės ir padaro. Vienintelį, kuriame kas nors įdėta, uždarau aš pats.

Tada sėdu į savo 5A, baigiami paskutiniai lėktuvo paruošimo skrydžiui darbai, o aš su susidomėjimu laukiu, kokiu būdu mane instruktuos? Netrukus prie manęs prieina viena labai žaviai atrodanti, kiek pasimetusi ir dėl to, aišku, dar žavesnė stiuardesė, ir pradeda asmeninį (pabrėžiu, asmeninį) saugumo instruktažą. Tą, kurį visi skraidantys yra daug kartų girdėję ir turėtų žinoti atmintinai, kaip užsisegti saugos diržus, ką daryti iškritus deguonies kaukėms (beje, iškritusias deguonies kaukes, karnavališkai siūbuojančias prieš nosį, teko matyti kartą, ir nežinojau ką su jomis daryti, bet čia tik šiaip toks lyrinis nukrypimas, dabar ne apie tai), kaip pripūsti liemenę, jei ji neprisipučia pakankamai pati ir panašiai. Toks instruktavimo būdas jai irgi turbūt nauja patirtis, o man juo labiau. Dar paklausia, ar man yra kada tekę skristi lėktuvu vienam. Žinoma, ne, nors esu kažkokį straipsnį apie tokią situaciją kažkur Azijoje skaitęs ir matęs to laimingojo asmenukę... Formalumai baigėsi, ji toliau tik šypsojosi kaip ir aš. Mėgstu šypsenas, bet tikrai seniai tiek daug šypsojausi ir aplinkinių šypsenų bemačiau...

Lėktuvas pakilo, o aš lažinausi su savimi, ar užgesus saugos diržų prisisegimo užrašui įriedės vežimėliai su maistu ir gėrimais. Aš laimėjau, neįriedėjo. Bet man praeinančios stiuardesės vis primindavo, kad iškart mirktelčiau, jei tik ko nors prireiks ir vis klausinėjo, ar nieko netrūksta. Ne, ir ko gi man gali trūkti... Nebent žmonių. Lėktuvuose man patinka stebėti kitus keleivius ir jų įvairovę, taigi šio skrydžio metu tas malonumas buvo iš manęs atimtas, bet mainais už kitą, nepalyginamai didesnį, paskraidyti tyliame lėktuve. Įgulos narius irgi teko stebėti ribotai, savaime suprantama, jie žymiai mažiau judėjo, negu įprastame skrydyje.

Be manęs lėktuve buvo 3 stiuardesės, 2 stiuardai, nepamirškime 2 užsirakinusių pilotų, ir autopiloto, žinoma...

Skrydis neprailgo, nes dariausi asmenukes ir rašiau tai, ką dabar skaitote. Nusileidus, šį kartą per garsiakalbius, buvo dėkojama ponui keleiviui, (o ne keleiviams), kad pasirinkau skrydį su šia kompanija, kaip buvo malonu mane skraidinti, ir esu laukiamas kituose jų skrydžiuose.

Atsisveikinu su stiuardesėmis ir stiuardais. Įspūdis toks, kad aš juos asmeniškai pažįstu. Dėkoju už nepakartojamą (tuo visai neabejoju) patirtį ir geriausią aptarnavimą. Na ką, lėktuvo durys atidaromos, širdingai atsisveikinu dar kartą, pasisveikinu su besišypsančia itale, kuri rankove mane palydi iki išėjimo, stebėdamasi tokia man tekusia galimybe paskraidyti vienam. Įeinu į oro uosto pastatą, pro langą dar nufotografuoju kuriam laikui tapusį beveik asmeniniu Boeing 737-800. Ir neriu į atostogas, kurios negalės būti kitokios nei nuostabios, kadangi taip stebuklingai prasidėjo.

Ir koks gi šito reportažo moralas, jei jo išvis reikia? Turbūt toks, kad gyvenimas pilnas netikėtumų ir keistenybių. Kartais reikia išmokti juos pastebėti, o kartais jų nepastebėti tiesiog neįmanoma. Dėkoju gyvenimui už tokią patirtį.

Dėkoju ir oro linijoms, kurios mane vieną skraidino. Taip pat stiuardesėms ir stiuardams, kurių vardų nežinau, bet veidus puikiai atsimenu ir prisiminsiu ilgam.

P. S. gal imti ir pradėti pirkti loterijos bilietus?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(674 žmonės įvertino)
4.8412
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Klausimas, į kurį turės atsakyti kiekvienas Lietuvos pilietis: ar išeiviai – mūsų tautos dalis? (137)

Pasvarstykime, kurios žmogus kūno dalys yra būtinos gyvybei palaikyti, o kurios – ne. Žmogus...

Dvyliktokei gyvenimą sunkina artėjantys egzaminai: kodėl mes negalime pasimėgauti pavasariu? (100)

Turbūt jau visiems aišku, kad šių laikų švietimo sistema turi daugiau trūkumų nei nuopelnų,...

Įvardijo tautos įprotį, dėl kurio galime virsti antruoju Egiptu (37)

Numečiau šiukšlę ir keliauju toliau. „Manęs tai neliečia“, „aš į šią vietą vis tiek...

Naujo kaimyno elgesys sukėlė įtarimų – labiausiai užkliuvo jo kalbos apie žmoną (47)

Prieš keletą mėnesių į mūsų namo duris pasibeldė malonus apie 40 metų vyras ir prisistatė...

Dviejų vaikų mama susimąstė: ar senosios kartos pedagogai atitinka šiuolaikinius kriterijus? (304)

Visiškai sutinku su straipsnio autoriumi. Turiu du vaikus – dešimtoką ir aštuntokę. Mokslo...

Top naujienos

Aštrumo ir atsarginių pasigedęs Jasikevičius: prastai žaidė abi komandos (57)

Kauno „Žalgiris“ spaudė iš paskutiniųjų ir buvo netoli tikslo, bet Stambulo „Fenerbahče...

Į Lietuvą iš JAV atskriejęs pranešimas atskleidė baisią tiesą apie verslininko laisvalaikį (171)

Vieno Vilniaus verslininko pomėgiai sudomino Jungtinių Amerikos Valstijų ( JAV ) pareigūnus –...

Sinoptikai patikslino, kiek tęsis įspūdinga šiluma: po jos – viskas staiga keisis ir subjurs (3)

Po pakankamai vėsios nakties, trečiadienio rytas Lietuvoje auš giedras ir sausas.

Mandagus Obradovičius: šitaip su „Žalgiriu“ kapojamės jau trejus metus (4)

Kauno „Žalgiris“ ir Stambulo „Fenerbahče “ Eurolygos ketvirtfinalyje ietis surėmė...

Laurinavičius: Zelenskio aplinkoje – Rusijos karinės žvalgybos veteranai (526)

Neįtikėtinai sėkmingas polittechnologinis projektas – taip Volodimiro Zelenskio pergalę Ukrainos...

Pasiaukojančiai kovojęs „Žalgiris“ turėjo pripažinti „Fenerbahče“ pranašumą (843)

Po dviejų Eurolygos atkrintamųjų mūšių Stambule serija persikėlė į Kauną. „Žalgiris“...

Griausmingos ovacijos „Žalgirio“ arenoje: Eurolygos čempionams plojo ir Valančiūnas (17)

Nors Kauno „Žalgiris“ šiuo metu iki kaklo pasinėręs į grumtynes dėl vietos Eurolygos...

Paviešintas klausimynas mokiniams supriešino tėvus: klausimas apie indaplovę diskriminuoja (286)

Nacionalinio egzaminų centro ( NEC ) svetainėje pateikiamas pavyzdinis klausimynas, kuriame – 32...

Eurovizinis Jurijaus Veklenko dienoraštis iš Madrido: ne veltui sakoma, kad ispanai yra viena temperamentingiausių tautų (30)

Šįkart mano eurovizinė kelionė buvo ypač emocionali ir įdomi. Neseniai grįžau iš Madrido , o...