aA
Ankstyvas rytas, skubu į oro uostą, nuotaika puiki, laukia slidinėjimo savaitė Italijoje, ar gali būti kas nors geriau? Tradicinės mintys, važiuojant į Vilniaus (ar į bet kurį kitą) oro uostą, kaip gerai, jei nebūtų didelių eilių prie registracijos ir prie saugumo patikros. Užsakomasis reisas, juo labiau, paskutinis šį sezoną ta kryptimi. Viliuosi, daug žmonių neturėtų būti. Įskubu į išvykimo salę, žiūriu, prie vieno langelio slidės, šalia – 5 žmonių eilė. Pagalvoju, kad mano turbūt, labai gerai, eilė maža. Pažvelgiu į ekraną: ne, pasirodo, skrydis irgi į Italiją, bet į Veroną, o man reikia į Bergamą. Apsižvalgau, kur čia tas Bergamo langelis ir pamatęs apsidžiaugiu, kad nė vieno laukiančiojo.
Tokio skrydžio nesitikėjo: lietuvis buvo vienintelis keleivis lėktuve
© Skirmantas Strimaitis

Mergina registracijoje žiūri į mane įdomiai ir kažkodėl paklausia, „Jūs į Bergamą?“. Na taip, atsakau. Tada ji pasako, kas nuskambėjo keistai: „Tai mes jūsų laukiame“. Manęs, kodėl, galvoju, aš gi nevėluoju? Mergina žaviai nusišypso ir sako, „Jūs būsite vienintelis keleivis lėktuve“... KĄ, galvoju, VIENINTELIS? Ar taip būna? Kita vertus, gyvenime būna ir ne tokių dalykų. Šypsausi merginai ir pats sau. „Kur norite sėsti, prie lango, ar ne?“, abu šypsomės, dar nėra taip buvę, kad registruojantis prie langelio turėčiau tokį pasirinkimą. Na gerai, tebūnie 5A, sakau. Ką gi, registracijos langelį atidariau ir tuo pačiu uždariau, mergina gali išjungti kompiuterį ir eiti ilsėtis ar dirbti kitų darbų. „Būkite prie vartų laiku“, dar sako ji man, „įsodinsiu į autobusą, kuriame irgi būsite vienas“. Taip, galvoju, net ir tai yra nepatirtas jausmas. Bet labiau juokina tai, ką bandau įsivaizduoti, bet sunkiai sekasi, vienas lėktuve...

Vienintelis keleivis oro uoste nebuvau (irgi būtų išskirtinė patirtis), nes prie saugumo patikros stovėjo keli žmonės...

Po pusvalandžio su mergina iš registracijos vėl pasimatome prie vartų, ji jau su kolege (reikia pagalbos mane įsodinant į lėktuvą ar tiesiog atėjo pažiūrėti į retą egzempliorių). Abi labai šypsosi, aš, be abejo, irgi. Juokauju, kad būtų įdomu išgirsti savo pavardę per garsiakalbius, atseit, paskutinis keleivi, paskubėkite, vartus tuoj uždarysime ir iškrausime bagažą (kuris irgi vienintelis lėktuve, lengvas darbas krovikams). Merginos juokėsi, kad jus lengvai rastume, tad to neprireikė. Įdomu, kiek žmonių, žinodami šią situaciją, dar šypsosi ir kažkiek pavydi? Lėktuvas vienam ir tik už 39 eurus... Bilietą nusipirkau kelionių organizatoriaus svetainėje, kiekvienas galėjo tai padaryti.

Ateina įlaipinimo metas, mane pakviečia asmeniškai, ne per garsiakalbį, patikrina įlaipinimo taloną, asmens tapatybės kortelę (tikrai tikrai), visi šypsomės ir esu lydimas į autobusą. Mergina su keleivių sąrašu. Paprastai jis būna toks kaip ilga paklodė, bet šio skrydžio atveju vargano sprindžio ilgio. Atsisveikinu plačiausia įmanoma šypsena, ji irgi, įlipu į autobusą. Vairuotojo veido nematau, bet neabejoju, kad jis šypsosi. Na, o jei jis iš tų nesišypsančių, kokie dažnai būna vairuotojai, tai tikrai ką nors įdomaus galvoja, tik neįsivaizduoju ką.

Prasideda pirmosios asmenukės tuščiame autobuse. Privažiavus lėktuvą išlipu, kažkodėl jaučiuosi lyg būčiau paskutinis vėluojantis keleivis. Gal tikrai aš čia sapnuoju įdomų sapną ir jau laikas pabusti? Techninis personalas žiūri į mane keistai ir šypsosi, kaip ir stiuardesės ir stiuardai, kai kurie iš jų net atrodo kiek sutrikę, įdomu, kaip atrodau aš pats? Įmetu savo kuprinytę į bagažo skyrių ir tuo kaip ir paskatinu uždaryti visus kitus atvertus, tuščius bagažo skyrius, ką stiuardesės ir padaro. Vienintelį, kuriame kas nors įdėta, uždarau aš pats.

Tada sėdu į savo 5A, baigiami paskutiniai lėktuvo paruošimo skrydžiui darbai, o aš su susidomėjimu laukiu, kokiu būdu mane instruktuos? Netrukus prie manęs prieina viena labai žaviai atrodanti, kiek pasimetusi ir dėl to, aišku, dar žavesnė stiuardesė, ir pradeda asmeninį (pabrėžiu, asmeninį) saugumo instruktažą. Tą, kurį visi skraidantys yra daug kartų girdėję ir turėtų žinoti atmintinai, kaip užsisegti saugos diržus, ką daryti iškritus deguonies kaukėms (beje, iškritusias deguonies kaukes, karnavališkai siūbuojančias prieš nosį, teko matyti kartą, ir nežinojau ką su jomis daryti, bet čia tik šiaip toks lyrinis nukrypimas, dabar ne apie tai), kaip pripūsti liemenę, jei ji neprisipučia pakankamai pati ir panašiai. Toks instruktavimo būdas jai irgi turbūt nauja patirtis, o man juo labiau. Dar paklausia, ar man yra kada tekę skristi lėktuvu vienam. Žinoma, ne, nors esu kažkokį straipsnį apie tokią situaciją kažkur Azijoje skaitęs ir matęs to laimingojo asmenukę... Formalumai baigėsi, ji toliau tik šypsojosi kaip ir aš. Mėgstu šypsenas, bet tikrai seniai tiek daug šypsojausi ir aplinkinių šypsenų bemačiau...

Lėktuvas pakilo, o aš lažinausi su savimi, ar užgesus saugos diržų prisisegimo užrašui įriedės vežimėliai su maistu ir gėrimais. Aš laimėjau, neįriedėjo. Bet man praeinančios stiuardesės vis primindavo, kad iškart mirktelčiau, jei tik ko nors prireiks ir vis klausinėjo, ar nieko netrūksta. Ne, ir ko gi man gali trūkti... Nebent žmonių. Lėktuvuose man patinka stebėti kitus keleivius ir jų įvairovę, taigi šio skrydžio metu tas malonumas buvo iš manęs atimtas, bet mainais už kitą, nepalyginamai didesnį, paskraidyti tyliame lėktuve. Įgulos narius irgi teko stebėti ribotai, savaime suprantama, jie žymiai mažiau judėjo, negu įprastame skrydyje.

Be manęs lėktuve buvo 3 stiuardesės, 2 stiuardai, nepamirškime 2 užsirakinusių pilotų, ir autopiloto, žinoma...

Skrydis neprailgo, nes dariausi asmenukes ir rašiau tai, ką dabar skaitote. Nusileidus, šį kartą per garsiakalbius, buvo dėkojama ponui keleiviui, (o ne keleiviams), kad pasirinkau skrydį su šia kompanija, kaip buvo malonu mane skraidinti, ir esu laukiamas kituose jų skrydžiuose.

Atsisveikinu su stiuardesėmis ir stiuardais. Įspūdis toks, kad aš juos asmeniškai pažįstu. Dėkoju už nepakartojamą (tuo visai neabejoju) patirtį ir geriausią aptarnavimą. Na ką, lėktuvo durys atidaromos, širdingai atsisveikinu dar kartą, pasisveikinu su besišypsančia itale, kuri rankove mane palydi iki išėjimo, stebėdamasi tokia man tekusia galimybe paskraidyti vienam. Įeinu į oro uosto pastatą, pro langą dar nufotografuoju kuriam laikui tapusį beveik asmeniniu Boeing 737-800. Ir neriu į atostogas, kurios negalės būti kitokios nei nuostabios, kadangi taip stebuklingai prasidėjo.

Ir koks gi šito reportažo moralas, jei jo išvis reikia? Turbūt toks, kad gyvenimas pilnas netikėtumų ir keistenybių. Kartais reikia išmokti juos pastebėti, o kartais jų nepastebėti tiesiog neįmanoma. Dėkoju gyvenimui už tokią patirtį.

Dėkoju ir oro linijoms, kurios mane vieną skraidino. Taip pat stiuardesėms ir stiuardams, kurių vardų nežinau, bet veidus puikiai atsimenu ir prisiminsiu ilgam.

P. S. gal imti ir pradėti pirkti loterijos bilietus?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(708 žmonės įvertino)
4.8418

Po vyro komentaro pasidarė bloga: daugiau į pliažą kartu nevažiuosiu (240)

Savaitgalį buvome išlėkę prie ežerų. Pliažas, kaitri saulė, vėsus vanduo, ko daugiau reikia.

Pakeliui į darbo balių mergina pasiklydo: išvydusi šviesas supratau – mane persekioja (76)

Mano istorija yra pamokanti abiem pusėms. Kartą važiavau į bendradarbių renginį iš Vilniaus....

Naktį po laidotuvių moteris patyrė ypatingą reiškinį – tai paveikė ir jos kūdikį (37)

Aš niekada netikėjau nei susidūrimais su vaiduokliais, nei paranormaliais reiškiniais, todėl šis...

Įtarimas apie didelį vaikino melą kilo dėl vienos detalės – patikrinti nebuvo sunku (47)

Susipažinau su vyru. Pažintis, kaip ir dabar įprasta, įvyko internete . Po kurio laiko...

Statybininkai nugirdo moters pokalbį su kolege: po jų komentaro norėjau prasmegti skradžiai (48)

Turiu pasiūlymą visiems: prieš pradėdami kalbėti įsitikinkite, kad esate tik su tuo, ko norite...

Top naujienos

Lietuvos pašto veiklą verslininkas vadina absurdiška: laiškas į JK keliauja jau tris mėnesius (32)

„Delfi“ redakcija sulaukė verslininko laiško, kuris teigia susidūręs su Lietuvos pašto...

Situacija Baltarusijos pasienyje gali keistis žaibiškai: turime reaguoti nedelsiant (189)

Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neteisėto...

„Laimingiausia pasaulio šalis“ laukia migrantų: pasiektas lūžio taškas (19)

Į laimingiausia pasaulio šalimi ne kartą pripažintą Suomiją turėtų plūste plūsti žmonės,...

Antrasis rinktinės testas: Lietuva – Rusija (124)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antradienio vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje žaidžią...

„Globalios Lietuvos“ laureatai atsisako priimti apdovanojimą iš Nausėdos (7)

„Globalios Lietuvos“ apdovanojimų laureatai atsisako priimti šį apdovanojimą iš prezidento...

Interjero dizainerė 120 kv. m vilniečių name sukūrė jaukumą: pasižvalgykite (8)

Karantinas parodė, kaip svarbu turėti erdvius ir jaukius namus, kuriuose būtų galima ne tik...

Kone 75 tūkst. sekėjų turinčios grupės „Karantino kuchnia“ įkūrėja Evelina pasidalijo ypatingu šaltibarščių receptu

Maisto entuziastė Evelina Stundžienė puikiai žinoma visiems, kurie karantino metu prisijungė...

Įspėja planuojančius atostogas Lietuvos pajūryje: kainos kils (48)

Norinčius atostogauti Lietuvos pajūryje ragina atostogas planuoti iš anksto, mat norinčių...

Baisioms ligoms užklupus žvilgsniai krypsta į mokslininkus: lietuvis biotechnologas paaiškino, kaip ateityje bus gydomi žmonės (2)

Pasijutę blogai ar sunegalavę kreipiamės į gydytojus. Bet didele dalimi prie sveikatos...