Dažnai tenka girdėti, kad atstumas išskiria. Nė velnio! Išskiria ne atstumas, o bendravimo, dėmesio, nuoširdumo ir kitų dalykų sutrikimas.
Na, mano istorija kiek banali, manau, kaip ir daugelio... Emigracija, darbas, darbas, darbas, pinigai, vėl darbas... Ir visoje rutinoje svarbiausias žmogus (mano atveju tai mano buvusi žmona) jau nebebuvo net antram ar trečiam plane, o jau tik tada, kai lieka laiko.
Pyktis, nesusikalbėjimas, kuris atsiranda dėl sumažėjusio dėmesio, o dėmesį pasiglemžia darbas... Tipiška! O kai jau gyvenimas trenkia prieš veidą faktą, kad jau turi pavaduotoją, tada ateina ir pyktis, ir kaltų ieškojimas... Bet ne ten išeitis!
Savo išeitį aš suradau tik grįžęs į pradžią, kai beprotiškai mylėjau savo buvusią, o tada dar tik būsimą žmoną. Tada tikėjau, kad padarysiu ją laimingą, kad būsim kartu, kad viskas bus gerai... Na, bet visada juk nori kaip geriau. O gaunasi kaip visada. Tai štai, beieškodamas, kas kaltas, grįžau į tą pradžią, kai buvo meilė, bendravimas, supratimas. Štai tada ir supratau, kad siekdamas sotesnio gyvenimo neįvertinau to, kad sotesnis nėra laimingesnis! Todėl ir praradau, na, o jei tiksliau, tai pats sukūriau terpę atsirasti tam kitam... Tam, kuris suteikė mano buvusiai žmonai tai, ką turėjau suteikti, ir ko dėl savo neapdairumo nesuteikiau aš.
Kad ir kaip liūdna, apmaudu ir pikta buvo dėl griūvančio gyvenimo, beprasmybės, vis tiek supratau, kad bandydamas ją sulaikyti, tik darysiu ją nelaiminga, naikinsiu jos šansą į laimę. O taip besielgdamas ir pats nebūsiu laimingas. Todėl pasirinkau ją paleisti ir paleisti taip, kad ji nenukentėtų, nesijaustų kalta, nebūtų sužlugdyta...
Dėl to mes ir šiandien bendraujame (nors vaikų bendrų ir neturėjom), gražiai sutariam, kuo galiu, tuo stengiuosi jai padėti, kai prireikia jos pagalbos, ji kuo gali, padeda man.
Mes kartu išgyvenome 14 metų! Ji mane pažįsta geriau nei bet kas, todėl ji man yra sava, kaip labai geras draugas. Ir jeigu ji bus bėdoje, man skaudės dėl jos lygiai taip pat kaip skauda dėl sesers. Nežinau, ar ji taip pat galvoja, bet tai nėra svarbu! Svarbu tai, kad dalį gyvenimo ji gyveno su manimi ir mes gyvenome gerai! O kad nutiko taip, kad toliau mums gyventi kartu nepavyko... Na, tai nė kiek nesumenkina to kartu pragyvento gyvenimo. Gal dėl to man gyvenimas ir suteikė antrą šansą, antrą moterį, kurią dabar labai myliu, labai saugau ir didžiuojuosi ja.
Didžiausia pamoka, kurią gavau praradęs savo žmoną: jokiomis aplinkybėmis, niekada nevertinti nieko daugiau nei žmogaus, kuris yra šalia tavęs, kuris tavimi tiki, kuriuo tiki tu, kuris tave myli... Tas žmogus yra ne didžiausias, bet vienintelis tikras turtas, kurio netekus visas kitas turtas, kad ir koks jis bebūtų, nebetenka prasmės. Tik tada, kai yra šeima, viskas turi prasmę, dėl šeimos reikia stengtis, o jei tenka rinktis tarp šeimos ir darbo, darbą pakeisti yra daug paprasčiau nei susikurti naują šeimą, naujus namus!
Džiaugiuosi, kad man pavyko! Labai džiaugiuosi, kad sekasi ir mano buvusiajai! Ir norėčiau palinkėti visiems, kad nepakliūtų į tokias situacijas, o pakliuvę nesistengtų rasti sprendimų pykčio ar keršto vedami... Taip tik atrasit daugiau problemų, o ne sprendimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate patyrę neištikimybę? Žinote, ką reiškia išduoti mylimą žmogų? Galbūt nutuokiate apie artimo žmogaus neištikimybę, bet bijote likti vienas ir nesiskiriate? Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarkite tiems, kurie susidūrė su mylimo žmogaus išdavyste, pamokykite tuos, kurie patys turi meilužį ar meilužę.
Prašome Jūsų – papasakokite savo patirtį ir patarkite, kaip elgtis tokioje nemalonioje situacijoje. Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kitas“ iki kovo 23 d. Vienam skaitytojui skirsime prizą – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: