Tokias tragedijas esu linkusi priimti itin asmeniškai, nes, nors nejauku pripažinti, tačiau man jos itin artimos. Mano vaikystė buvo panaši į šiąnakt žuvusio mažylio. Skirtumas iš esmės tik vienas – augau iš pažiūros pasiturinčioje ir išsilavinusioje šeimoje, iš kurios tokio elgesio niekas nesitikėtų.
Vakarais, kai tėvas padaugindavo svaigiųjų gėrimų, slėpdavausi kambaryje ir stengdavausi net nesujudėti, kad jis neprisimintų, jog aš irgi esu namuose. Kai tėvas smurtaudavo prieš mamą, mes, vaikai, verkdavome, kad niekuo negalime jai padėti – tačiau tyliai, kad tėvas neišgirstų mūsų. Ne kartą ir ne du mušama galvojau, jog galbūt šį kartą jis mane užmuš. Tūkstančiai Lietuvos vaikų žino, ką reiškia tokia kasdieninė baimė.
Sakysite, jog tėvai taip siekia paauklėti vaikus? Ar už ne vietoje padėtą knygą daužyti vaiką kumščiais ir spardyti kojomis, kol iš nosies ims bėgti kraujas, jums atrodo normalu?
Na, aš užaugau. Vos sulaukusi 18 metų išsikrausčiau iš tėvų namų. Šiuo metu magistro studijas derinu su perspektyviu darbu. Vaikystės stengiuosi neprisiminti – tačiau tokios istorijos priverčia suskausti net giliausius praeities randus.
Galbūt svarstysite, kokie dabar mano santykiai su tėvais. Mama – mano geriausia draugė ir brangiausias žmogus. Galbūt manote, jog turėčiau ją kaltinti, jog nepaliko tėvo – nekaltinu, nes jei jos nebūtų buvę šalia, mūsų gyvenimas būtų buvęs dar sunkesnis. Su tėvu santykių nėra. Nebendraujame - nesveikinu jo su gimtadieniu ir kitomis šventėmis, nekalbame telefonu ir tikrai nesusitinkame. Senatvėje taip pat neplanuoju jo lankyti arba slaugyti – man tai yra svetimas žmogus, kuriam nejaučiu jokios artimo meilės. Jeigu norite, jog jūsų vaikai jus pamirštų – elkitės kaip mano tėvas.
Svarbiausia istorijos dalis yra ta, jog mūsų namuose niekada nesilankė nei socialinės darbuotojos, nei vaikų teisių specialistai, nors ir mokytojai, ir mokyklos socialinė pedagogė tikrai turėjo pastebėti, jog mūsų šeimoje ne viskas gerai. Ir prieš 15 metų, ir dabar galioja vienodas principas – „nesikišti ne į savo reikalus“. Jo laikosi kaimynai, mokytojai, artimieji, netgi socialiniai darbuotojai. O įvykus tokiai tragedijai visi tik skėsčioja rankomis ir sako, jog nieko nematė ir negirdėjo.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimas šį klausimą neįvykus tragedijai net atsisakė nagrinėti – turbūt popieriniai kavinių puodeliai ir panašūs klausimai yra svarbesni. Atsimerkite – Lietuvoje jau daug metų „dideli“ piliečiai žudo „mažus“...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!