Vestuves planavome 9 mėnesius. Viskas vyko birželio 7 d., nuo pat ryto saulė ritinėjosi dangumi, oro temperatūra – +30. 7.30 val. atvykstu į grožio saloną, kuriame su viena iš pamergių turėjome įgauti šventinę išvaizdą.
Pradėjo mane tobulinti. Pamergės nėra. Laukiam. Praėjo pusvalandis, valanda – pamergės nėra. Skambinu – telefonas išjungtas. Hm... Neramu. Skambinu jos draugui (pabroliui), sakau – „Labas, gal žinai kur mano pamergė?“ „Aha, miega.“ Supratau, kad kvepia kažkuo negeru.
Nepraėjus pusvalandžiui į saloną įskrieja pamergė, kuri vestuvių išvakarėse, švelniai tariant, šventė draugo jubiliejų… Iki 6 val ryto, tad miegui liko vos kelios valandos. Be to, nors reikėjo ramiai ir greitai pabaigti mūsų šukuosenas ir makiažą, pamergė mane vis juokino, tad visažistė ir kirpėja negalėjo dirbti.
Bet štai aš – visa padabinta. Pamergę palieku salone ir išskubu ruoštis, puoštis toliau. Vis pasidabinus laukiu šventės pradžios ir... pamergės. Visos atvyko, tik viena vėluoja. Spėkit, kuri. Na, štai, ir muzikantas su jaunikiu bei pulku pabrolių jau kieme. Tik jie negali ateiti pas mane, nes... Mes laukiam pamergės. Kur buvusi, kur nebuvusi, kokį pusvalandį užtrukusi, pasirodo ir ji – pradedam šventę.
Kadangi vėluojam, piršliai sutrumpina programą, viskas greitai greitai, pakalbam, pasibučiuoja, paragauja šampano, šokam į limuziną ir lekiam į nuostabią Kauno Rotušę. Iki ceremonijos – 10 minučių, mes kelyje. Viskas lyg ir gerai, jei tą nuostabią dieną nebūtų vykę „BikeShow“: kelią mums užtveria automobilių ir motociklų kamštis prie Vytauto bažnyčios.
Nutariame išlipti ir nueiti tuos kelis likusius metrus pėsčiomis. Viskas būtų gerai, jei aš su savo nuostabia balta suknele nebūčiau perbraukusi per susigrūdusių automobilių „švarius“ šonus – dar net nenuėjus į Rotušę, ant mano suknelės matyti trys didelės juodos dėmės. Viskas! Katastrofa! Ašaros akyse. Bet gerais laikais gyvename, kai yra dėmes išvalančių servetėlių: nors neišsivalė visiškai, bet vaizdą tikrai pagerino, ir bėgte skubame į Rotušę. Spėjome! Susituokėme.
Viskas toliau būtų buvę gerai, jei ne tas nepakeliamas karštis: prakaitas bėgte bėga, plaukai „išsileido“, kojos, švelniai tariant, kaip meškiuko letenos ir t.t. Net fotografuotis nesinorėjo, bet šventės vinis buvo, kad mūsų fotografė pareiškė, kad jai karšta ir labai pavargo fotografuoti, tad atsisėdo ir sėdėjo kaip tortas. Aišku, iš kelių žodžių ji suprato, kad taip neprasisuks ir fotografuoti turės.
Atvykę į šventės vietą pirmiausiai skubėjome apsiprausti, atsigaivinti po šaltu vandeniu, ir tik po to priėmėme svečių sveikinimus. Nepaisant visko, visą šią chaotišką dieną galvojau, kad tai ta vienintelė šventė ir niekas jos sugadinti negali. Šokom, trypėm iki ryto, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo pasakojimu!