Kai nusiperkame žuvį, jis ją valgo tiesiai iš maišiuko. Vietoj to, kad kaip normalus žmogus įsidėtų į lėkštę, ramiai dviese susėstume ir suvalgytume, jis išsivynioja maišelį ir, pasidėjęs ant jo, darinėja tą rūkytą žuvį.
Kai išgeria kavą, puodelį įdeda į kriauklę ir išplauna tik vėliau, kai susikaupia daugiau indų. Ne tai kad išgeria – išsiplauna, taip, matai, ponui per sudėtinga.
Rytais man ne visada padaro kavą į lovą. Žino, kaip man tai svarbu, esu sakiusi, kad man yra vyriškas dėmesys, kai padaroma kava į lovą, meilės įrodymas. O čia pagal nuotaiką – tai yra meilė, tai nėra.
Po to, kai išeina svečiai, jis ne puola iškart kartu tvarkytis, o pirma prisėda ant sofos su kava ar prie televizoriaus – atsipūsti nuo bendravimo. Sako, kad pailsim minutėlę ir kartu sutvarkysim. Vietoj to, kad eitume iškart ir tvarkytumėmės.
Mano mašiną nuplauna tik kartą per mėnesį, kai realiai, norint palaikyti gerą švarą, reiktų plauti kas savaitę. Apie siurbimą jau nešneku – galima būtų kas kelias dienas prasiurbliuot, gi prisineša iš lauko nuo batų visko, bet ne, tik kai plauna, tik tada ir siurbia.
Tokias detales galėčiau vardinti ir vardinti, atrodo, kiekviename žingsnyje jis užsispyręs daro savo. Visiškai manęs neklauso – tiesiog naglai! Aš ką nors liepiu ar gražiai paprašau – vyrui šimtas metų, daro savaip.
Esu ir kantrybę praradusi, turiu neblogą temperamentą. Ir per petį užtrenkusi, ir jo laikrodį sudaužiusi. Nes jaučiuosi negirdima, o ne iš piktos valios!
Gal turite receptų, kaip kalbėtis su užsispyrusiais vyrais? Labai laukčiau patarimų.
