Turiu šeimą ir gerą darbą. Tikrai gerą: atlyginimas didesnis nei vidutinis, krūvis nėra pernelyg didelis, sritis man sekasi, viskas daugmaž gerai, o ir grafiką gali pasiderinti pagal savo poreikius. Bet nesijaučiu laiminga. Tai, kad darbas man sekasi, nereiškia, kad aš juo degu – kiekvieną dieną tik galvoju greičiau atidirbti, o laukiamiausia diena yra algadienis.
Kartais pasvarstydavau apie darbo keitimą, bet greitai nusodindavau save ant žemės: pati arba kas nors iš giminių. Na, reikia būti tikrai pamišusiam, kad gerų sąlygų atsisakytum dėl kažkokio „neįdomu“ ar „nepatinka“ faktoriaus!
Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visgi reikia kažką keisti. Suprantu, kad yra žmonių, kurie turi tikrai įdomius gyvenimus, laisvalaikius, ir tada darbas nelabai svarbu – jis yra tik priemonė pinigams gauti, kad už tuos pinigus galėtum gyventi sau patinkančius dalykus.
Mano atveju taip neišeina: aš neturiu kažkokių laisvalaikio užsiėmimų, norų ar svajonių, šalies, kur norėčiau nuvykti, nesvajoju apie keliones, pramogas, ėjimą į koncertus ar teatrus. Man, kaip gyvenimo būdas, absoliučiai tinka darbas-namai, nieko daugiau aš ir nenoriu. Tad gal tada bent ta „darbas“ dalis turėtų būti įdomesnė?
Mane labai inspiravo draugė, pasakiusi: „Tau dirbti iki pensijos dar kokie 35 metai. Negi juos visus nori taip jaustis?“ Taigi, susidariau planą.
Pirmiausia, aš negaliu taip imti ir išeiti, nes turiu paskolą, įsipareigojimų šeimai. Tam tikrų įsipareigojimų turiu ir pačiam darbui, tad reikia laiko pasiruošti. Daviau mintyse sau laiko atkarpą – apie metus. Gal tai bus metai, gal užtruks ir bus pusantrų, bet per tą laiką aš išmoksiu naujos specialybės.
Išsirinkau sritį, kuria žaviuosi nuo paauglystės, kuri man labai įdomi. Susiradau dvejus kursus ir dvi individualias mokytojas. Nusprendžiau tuos metus ar pusantrų mokytis, tebedirbant darbe, kuriame esu. O tada, kai jau galėsiu pradėti dirbti naujai išmoktoje specialybėje, išeiti. Dabar nebe taip vargina ir dirbti, kai viduje tvirtai žinau – viskas laikina, aš išeisiu.
Mano giminės sakys – beprotė! Pažįstami irgi nesupras. Beveik 10 metų esu dabartinėje srityje ir kam viską mesti? Bet jeigu galima gyvenimą padaryti nors truputį malonesniu nei jis yra, kodėl nepadarius?
Taigi, rašau apie savo sprendimą, kad įkvėpčiau kitas moteris. Galbūt šiuo metu dirbate bet ką, kad tik užsidirbtumėte, bet turite kitų svajonių. O gal dar neatradote, kas jums labiausiai patinka veikti.
Žinokite, niekada ne per vėlu. Skaičiau apie chirurgę, kuri dešimtmečius paaukojusi mokslams ir sulaukusi 50-ies metų, viską metė ir tapo fotografe. Ir priešingai, yra istorijų apie paprastus darbuotojus, kurie tik vyresniame amžiuje ryžosi perlaikyti mokyklos egzaminus, stoti į mediciną ir dabar studijuoja bei dirba su perpus už jais jaunesniais internais. Būna visaip.
Nebijokite pabandyti kažko naujo. Nebijokite kitų reakcijų. Jūsų gyvenimas yra tik vienas ir negi senatvėje norėtumėte prisiminti, kaip kažko nepadarėte, nes „ai, nesigavo“? Bandykite ir darykite viską, ko norisi. Kai kurie atranda save tik keturiasdešimties, ir ką? Tai tik dar viena priežastis nesustoti ieškoti. Sėkmės!
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
