Žodžiu, pirmą kartą atsidūriau neįgaliojo kailyje. Ir iš tiesų tik dabar pastebėjau, kaip mūsų šalis nepritaikyta šiai socialinei mažumai. Kelis kartus susitikau su draugėmis Vilniaus senamiestyje ir jos turėjo plūktis ir prašyti žmonių pagalbos, kad padėtų pravažiuoti per akmenuotą grindinį, stačius nuvažiavimus, aukštus bortus. O kai nusprendėm išgerti kavos populiarioje kavinėje Pilies g., privažiavę supratome, kad į vidų patekti niekaip nepavyks, nes reikėtų įveikti stačius akmeninius laiptus ir žymiai per siauras duris. Dar kartą pasijaučiau nepageidaujama ir turėjau laukti lauke, kol draugė atneš kavos.
Ne kartą patyriau kliūčių, kai užsinorėjau į tualetą, nes dauguma kavinių neturi neįgaliesiems pritaikytų tualetų. Ką, ar neįgalieji ne žmonės? Ar jie turėtų sėdėti namie, nes yra nepatogi visuomenės grupė? O gal tada reikėtų visur iškabinėti ženklus, kokie būna šunims: „neįgaliesiems draudžiama“? Ar toks mūsų valstybės požiūris į žmogų?
Manau, valdžia privaloma tvarka turėtų reikalauti visų įstaigų, kad jų infrastruktūra, įvažiavimai ir tualetai būtų pritaikyti visoms visuomenės grupėms, taip pat ir neįgaliesiems. Taip pat būtina sutvarkyti šaligatvius ir nuvažiavimus, kad šie žmonės turėtų galimybę savarankiškai judėti.
Manau, kad dauguma neįgaliųjų nedrįsta reikalauti savo teisių naudotis visomis teikiamomis paslaugomis ir todėl atrodo, kad jų iš vis nėra. Tačiau šių žmonių yra. Jie taip ir nepradės visiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kol įstaigos netaps pritaikytos ir atviros visiems klientams, o miestas taps pravažiuojamas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!