Taip, tai ne kalašnikovai ar „Bereto“. Tai daug geriau – tai bombos, kurias galime panaudoti efektyviai ir skausmingai. Tai sprogstančios petardos, fejerverkai ir kita pirotechnika.
Lietuva, kaip ir priklauso atsilikusiai šaliai, praktiškai nekontroliuoja kitose pasaulio šalyse licenzijuojamos veiklos. Normaliame pasaulyje šaudyti fejerverkus gali tik žmogus su specialiais kursais, išsilavinimu ir žiniomis. Ką jau kalbėti apie atsakomybę... Mes duodame ginklus vaikams.
Ginklų išdavimas vyksta paprastai. Kontrolei užtenka uždėti ženklą – kad sprogstamieji ginklai parduodami tik pilnamečiams. Bet tai, mano nuomone, tik fiktyvus užrašas. Nuėjus prie pardavimo taško, matome krūvą paauglių, kurie jau tuoj pat bėgs už kampo sprogdinti klasioko, iš kurio šiaip tyčiojasi morališkai, bet juk duoda ginklus. Galime jį dabar pabandyti susprogdinti, juk tai neva normalu.
Netikite? Šiek tiek „Google“. Peržvelkime, kiek kiekvienais metais įvyksta nutikimų, kai paauglys kitam paaugliui užmetė bombikę už apykaklės? Kiek kiekvienais metais nutrauktų pirštų?
O gal norime paskaičiuoti, kokie galiausiai tai yra finansiniais nuostoliai? Gal nereikia, nes sumos bus milžiniškos, net ir dar daugiau. Bet greitai įvertinkime, ką reikėtų skaičiuoti (būsiu bjaurus ir galėsite sakyti, kad aš nežmoniškas, bet aš būsiu teisinga):
1. Kiek žuvo žmonių (aišku, būna laimingų metų, kai 0, bet tokie metai ne kiekvieni)? Nuostolis = BVP/ Lietuvos gyventojų skaičius * (vidutinė gyvenimo trukmė – nugyventas amžius).
2. Kiek žmonių sužalota? Nuostolis = BVP / Lietuvos gyventojų skaičius * (vidutinė gyvenimo trukmė – nugyventas amžius) *iš koeficiento 0.7 (Kodėl 0.7 – nežinau, bet iš principo nuostoliai dideli – pirmiausia gydimo išlaidos, tuomet invalidumas ir, svarbiausia, moraline/psichologinė trauma).
3. Sunaikintas turtas. Turime ir turime kiekvienais metais. Faktas.
4. Tiesioginiai nuostoliai valstybei. Apskaičiavimas – Kalėdinio laikotarpio pirotechnikos prekybos apyvarta * 0,5 (kodėl 0,5 – o todėl, kad iš esmės 21 proc. PVM, tai čia viskas gerai, keliauja į biudžetą. Dar kažkiek sumokame algoms žmonėms, kurie pardavinėja ir administruoja, o visa kita – į pelenus).
Sudedame visus keturis ir turime nuostolius. Daug tai ar mažai, spręsti ne mums. Šioje vietoje, tai įstatymais reguliuojamas dalykas.
Ką mes galime nuspręsti, tai kad bent jau savo asmeninių pinigų nepaleidžiame pelenais. Gal jau geriau tokiu atveju kristi, kaip ten Vytautas Kernagis sakė, veidu į samanas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!