Čia studentų savivaldos forma yra vadinama Studentų atstovybe, arba, jei jos aukštojoje mokykloje nėra, - visuotiniu studentų susirinkimu. Taigi viskas atrodo gana paprastai - tereikia nusistatyti vidines taisykles, kuriomis vadovaudamiesi studentai išrinktų arba paskirtų savo teisėtus atstovus.
Beje, VISUOSE Lietuvos universitetuose ir daugumoje kolegijų ši atstovavimo ir savivaldos institucija egzistuoja. Taigi, atrodytų, jokios problemos Lietuvoje su studentų savivalda nėra…
Deja, kaip ir minėta, yra ir antroji reiškinio pusė - faktinė. Reikia pripažinti, kad daug kur studentai nesuvokia ATSTOVYBĖS kaip SAVO institucijos. Ši savivaldos forma dažniausiai suvokiama kaip eilinė, VIENA IŠ daugelio studentiškų ar jaunimo organizacijų, besirūpinanti tik savo narių interesais.
Ši problema sąlygojama tiek studentų savimonės stokos, tiek įstatyminės bazės. Studentų savivaldos išraiška - atstovybė ar sąjunga - yra priversta vadovautis dviem įstatymais - minėtu LR Aukštojo mokslo įstatymu bei LR Visuomeninių organizacijų įstatymu, kuris yra aukštesnio statuso už pirmesnįjį.
Tačiau, kaip žinome, teisės aktą pakeisti nėra itin sudėtinga procedūra. Kur kas sunkiau yra kovoti su pasyvumu ir abejingumu iš pačių savivaldos dalyvių - studentų - pusės.
Ir tai nesunku suvokti. Natūralu, kad studentams, kaip ir visai visuomenei, labiausiai rūpi apčiuopiami ir jaučiami dalykai - normalūs bendrabučiai, pakankama finansinė parama, šiltos auditorijos bei naudingos paskaitos ir pagaliau kokiu keliu pasukti baigus studijas…
Kaip į studentą pažiūrės darbdavys, kaip įgyti patirties studijuojant ir t. t. Taip pat šalia visko reikalingas ir laisvalaikis - kai kam klubai ir kavinės, kai kam teatras ir muziejai, kai kam ir tas, ir tas… Taigi domėtis kažkuo kitu nelabai lieka laiko. O ypač kažkuo nesuvokiamu, pvz., studentų atstovybe.
Tačiau reikia būti atviriems ir pripažinti, jog yra tokių studentų, kurie ir suvokia, ir domisi, ir netgi veikia savivaldos sferoje. Kaip ir valstybėje, šalia darbininkų, verslininkų, pardavėjų, kultūros darbuotojų, bedarbių, yra ir politikai - visuomenės atstovai.
Tarp studentų taip pat iškyla lyderiai, kurie tampa visos studentiškos masės atstovais - studentų politikais. Problema panaši į visos visuomenės problemą - visuotinis pasyvumas reiškiant savo nuomonę. Studentai lyderiai natūraliai nutolsta nuo bendros studentų grupės vien todėl, kad nėra tikslinio susidomėjimo jais.
Mano nuomone, tikslinis susidomėjimas yra domėjimasis asmeniu dėl jo vykdomos veiklos, siekiant įtakoti jo sprendimus ar netgi veiklą pozityviąja prasme. Taip pat nepaprastai svarbus yra KIEKVIENO studento suvokimas, kad būtent jis yra SAVO savivaldos dalyvis ir turi teisę, o gal netgi pareigą aktyviai prisidėti prie savivaldoje vykstančių procesų.
Kiekvienas vienetas turi savo smulkesnį vienetą - universiteto studentai skirstomi į fakultetų studentus, fakultetų studentai į kursus, kursai - į grupes… Nuo mažiausio vieneto atsiranda vienas ar keli studentų lyderiai. Tačiau čia atsiranda kita struktūrizavimosi ir organizavimosi forma - nuo fakultetų studentų atstovybių, kurios Lietuvoje veikia mažumoje universitetų, iki centrinių aukštųjų mokyklų studentų atstovybių. Pastarosiose dažniausiai renkasi aktyviausi studentai, todėl šiek tiek nukenčia padalinių atstovavimo kokybė. Todėl iniciatyva vis dar gimsta ne “apačioje”, o “centriuke”.
Pati didžiausia savivaldos problema - visuotinumo nebuvimas arba jo nesuvokimas. Savivalda suvokiama kaip KAŽKIENO - grupės draugų, pažįstamų ar neaiškios šutvės - reikalas…
Didelę žalą daro vieningos studentų atstovavimo sistemos nebuvimas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tik maža dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų savivaldų savo įstatuose yra nustatę, kad jų studentų atstovybė yra VISŲ aukštosios mokyklos studentų savivaldos išraiška, o nėra organizacija, tokia pat kaip Jaunųjų laipiotojų kalnais asociacija ar Laikrodžių nešiotojų ant kairės rankos sąjunga.
Suvokimas, kad priklausymas bet kuriai jaunimo ar studentiškai organizacijai neužkerta kelio dalyvauti savivaldos procesuose, mano manymu, yra būtinas daugeliui aktyvesnių studentų.
Tai būtina ir visiems studentams, kurie privalo SUPRASTI SAVE kaip savivaldos dalyvį, nori jie to ar ne… Skirtumas tarp jų yra tik vienas - yra AKTYVŪS ir PASYVŪS savivaldos dalyviai. Tačiau pasyvieji šiuo atveju turi suvokti, jog neišsakydami savo nuomonės jie pritaria jau daromiems veiksmams.
Kadangi po mūšio kumščiais nemosuojama, sprendimus įtakoti reiktų svarstymo stadijoje. Tam reikia pasitelkti egzistuojančias atstovavimo formas. Tai gali būti studentų savivaldos sprendimus priimanti institucija, skirtingose aukštosiose mokyklose vadinama Parlamentu, Taryba, Valdyba, Studentų susirinkimu, arba sprendimus vykdanti institucija, kuriai dažniausiai vadovauja renkamas prezidentas, pirmininkas ar vadas. Šioje vietoje iškyla jau minėta problema – AKTYVIŲJŲ studentų, veikiančių savivaldos institucijoje, atotrūkis nuo PASYVIŲJŲ, kurie nesidomi savivaldos procesais.
AKTYVIEJI šioje vietoje savo kaltę galėtų jausti dėl pateikiamos informacijos trūkumo, atitolimo nuo bendros studentų masės, savo siaurų interesų atstovavimo, nesugebėjimo įtikinti studentų, kad jų balsas gali būti ir yra girdimas bei atstovaujamas.
PASYVIEJI savo nesidomėjimu bei abejingumu daro žalą visai studentų savivaldos idėjai. Tačiau bet kuriuo atveju didesnę iniciatyvą turėtų rodyti AKTYVIEJI studentai, suvokę save kaip savivaldos dalyvius. Be visų naudingų dalykų, atstovavimo, renginių organizavimo, jie privalo vykdyti ir šviečiamąją funkciją – savivaldos idėjos propagavimą.
Dar viena aukštųjų mokyklų studentų savivaldų problema – administracijos darbuotojų požiūris į studentus. Dažnai kilus ginčui tarp studentų ir dėstytojų universiteto administracija tampa dėstytojų ir darbuotojų korpuso atstovais, pamindami pagrindinį administracijos principą – jie atsako už VISĄ aukštąją mokyklą ir turi derinti studentų savivaldos bei dėstytojų ir darbuotojų savivaldų interesus. Todėl priešprieša tarp administracijos darbuotojų ir studentų atstovybių vis dar jaučiama.
Šis klausimas, kuris turi būti sprendžiamas aukštųjų mokyklų studentų savivaldų aktyvistų iniciatyva ir sprendimais, galėtų susilaukti spaudimo ir iš didesnės studentų masės. Deja, kaip jau minėta, išlieka informacijos ir motyvacijos trūkumas.
Reziumuojant dar kartą reikėtų pabrėžti, jog yra keli esminiai dalykai, sąlygojantys sėkmingą ir efektyvų studentų savivaldos idėjos įgyvendinimą – teisinės bazės sureguliavimas, didesnio studentų skaičiaus įtraukimas į savivaldos procesus, informacijos sklaida, suvokimo ir supratimo apie savivaldą auginimas ir skatinimas.
Tam reikia ne kaltinimų nieko nedarymu iš didžiosios studentų masės pusės, ne skundimosi studentų pasyvumu iš savivaldos veikėjų pusės, o abipusio suvokimo, kad studentų savivalda yra ne KAŽKIENO reikalas, o coza nostra – visų mūsų, studentų, reikalas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!