Dabartinė situacija jiems yra itin sudėtinga - pilietinis karas vis dar kankina visą Siriją, šalies vyriausybė nėra pajėgi užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių palaikymo konflikto metu, tūkstančiai civilių jau yra žuvę, o humanitarinės pagalbos teikimas nukentėjusiems yra limituojamas. Kaimyninių valstybių indėlis į prieglobsčio suteikimą yra itin stebėtinas ir pagirtinas, tačiau toks „svetingumas“ turi savo kainą.
Pabėgėlių krizė kol kas labiausiai palietė kaimynines Sirijos valstybes - Jordaniją, Libaną, Iraką, Turkiją ir Egiptą. Vis dėlto, šiame straipsnyje didžiausią dėmesį norėčiau atkreipti į Libano valstybę, kurioje pabėgėlių krizė ne tik sunkina jos ekonominę bei socialinę padėtį, bet ir kloja pamatus konflikto eskalavimui.
Iš visų penkių pabėgėlius priglaudžiančių kaimyninių Sirijos valstybių, Libanas yra priglaudęs didžiausią kiekį pabėgėlių. Pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) duomenis, iki 2014 metų vidurio Libane buvo užregistruota daugiau nei milijonas pabėgėlių, o iki metų pabaigos numatoma, kad priimtųjų skaičius pasieks pusantro milijono.
Dabartinis pabėgėlių skaičius sudaro beveik 25 proc. paties Libano populiacijos, o metų pabaigoje jis sieks 37 proc. Taigi, dabartinis pabėgėlių kiekis drastiškai keičia šalies demografiją ir sukelia sunkumų šalyje keliuose lygmenyse.
Kylantis pavojus valstybės saugumui
Nors pabėgėliai tėra nuo konflikto besistengiantys pabėgti asmenys, vis dėlto dabartinėse saugumo studijose jie pradedami traktuoti ne vien kaip konfliktų padariniai, tačiau ir kaip konflikto priežastys. Atliktuose akademiniuose tyrimuose pabėgėlių kiekiai vienoje valstybėje tiesiogiai koreliuoja su padidėjusia konflikto eskalavimo galimybe. Libanas šiuo atveju nėra išimtis ir pirmieji galimo konflikto plitimo bruožai yra ryškiai matomi, tačiau neadekvačiai įvertinti.
Pirma, priimančioms valstybėms pabėgėliai gali tapti itin sunkia ekonomine našta, kuri kenkia vidaus stabilumui. Vietiniai gyventojai gali pradėti žvelgti į pabėgėlius kaip į neigiamus išorinius veiksnius ir sukurti konfliktinę įtampa tarp abiejų grupių.
Pasaulio banko duomenimis, augantis pabėgėlių skaičius Libane neigiamai veikia šalies ekonominį augimą, didina skurdą ir bedarbystę tarp pačių libaniečių bei didina ir taip milžinišką valstybės skolą, kuri siekia 57,7 milijardo dolerių (134 proc. šalies BVP). Vietiniai libaniečiai yra atleidžiami iš įgūdžių nereikalaujančių darbų ir negali susirasti jokio kito vien dėlto, nes sirų pabėgėliai sutinka dirbti už kur kas mažesnius atlyginimus. Pasaulio bankas teigia, kad dėl šios tendencijos per 2013 metus daugiau nei 170 tūkst. libaniečių buvo nustumti į skurdą.
Antra, pabėgėlių srautai gali pakeisti etninių grupių balansą ir sukurti įtampą. Ilgalaikis pabėgėlių apsistojimas ar net įsikurdinimas gali mažumas paversti daugumomis ir sustiprinti vienas grupes bei susilpninti kitas. Ilgą laiką Libane musulmonai sudarė 54 proc. šalies populiacijos, o pasiskirstymas tarp šiitų ir sunitų sektų buvo lygus (abi sektos sudarė po 27 proc.), tačiau dauguma Sirijos pabėgėlių yra sunitai ir šalyje vyksta drastiška etninių grupių balanso kaita.
Tarp šio didelio kiekio atsiranda ir radikaliai nusiteikusių al-Assado priešininkų, kurių įniršis nukreipiamas prieš šiitus, o ypač į jų atšaką - alavitus, kuriai priklauso ir pats B. al-Assadas. Sektantiška prievarta iš lėto apgaubia Libaną. Šalies socialinių reikalų ministras teigia, kad valstybei kyla grėsmė įsivelti į pilietinį karą, tokį pat kaip 1975-1990 metais.
Trečia, konfliktinių situacijų metu pabėgėlių stovyklos yra tapusios itin pavojingais radikalizmo ir teroristinių organizacijų verbavimo šaltiniais. Sunkios gyvenimo sąlygos, esminių poreikių bei švietimo stoka potencialiai ugdo kartą kuri yra itin pažeidžiama. Kylant tokioms organizacijoms kaip ISIS, bei sėkmingai įgyvendinant savo Islamiškosios valstybės kūrimo idėją Sirijoje ir Irake, verbavimo mechanizmai gali sustiprėti ir Libane. ISIS sėkmė Sirijoje ir Irake jau paskatino bendraminčių aktyvistų veiklą Libane. Šalies vidaus reikalų ministras teigia, kad radikalios sunitų bendruomenės pirmą kartą pasirodė ir Beirute. Ar daugiausiai sunitų užpildytos pabėgėlių stovyklos bei bendruomenės taps teroristinių organizacijų stiprėjimo įrankiu, kol kas neaišku. Tačiau negalima nekreipti dėmesio į tokią galimybę, ypač kai stiprėjanti įtampa tarp vietinių gyventojų ir pabėgėlių bei sektarinių grupių- aiškiai matoma.
Naštos pasidalijimo įgyvendinimas Europos kontinente
Kadangi pabėgėlių problematiką Libane (ir tuo pačiu kitose valstybėse) stipriai veikia milžiniška pabėgėlių koncentracija vienoje valstybėje, jos išsprendimui galvoje sukasi gana paprastas atsakymas į problemą - „tereikia išskaidyti pabėgėlių srautus taip, kad vienai ar kelioms valstybėms nereiktų priglausti milžiniškų pabėgėlių kiekių“. Šis naštos pasidalijimo principas, yra itin remiamas JTVPK pirmininko Antonio Gutarres.
Tačiau toks, atrodytų racionalus veiksmas niekaip netampa realybe. Tai yra todėl, kad nors ir šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė yra pasiryžusi veikti pasaulinės tvarkos ir kolektyvinio saugumo labui, tarptautinė ir humanistinė atsakomybė išnyksta, kai susiremiama su nacionalinio saugumo/intereso svarba.
Iliustruoti tokią situaciją geriausiai padeda Europos valstybių pozicijos Sirijos pabėgėlių klausimu. Nuo 2011 m. daugiau nei 20 tūkst. sirų buvo patekę į Graikiją per Turkiją. Vis dėlto, apie 8 tūkst. buvo suimti atvykimo metu. Graikija nuo pat krizės pradžios rutiniškai suima nelegaliai jų ribas kirtusių sirų pabėgėlius ir atmeta daugumos sirų ir kitų pabėgėlių teisę siekti prieglobsčio. Graikijos ekonominė situacija yra ganėtinai sudėtinga ir jos nacionalinių interesų laikymasis nustelbia altruizmo elementus, tačiau toks masiškas atsisakymas (Graikijos pabėgėlių priėmimo dažnis lygus 1 proc.) palieka pabėgėlius beviltiškoje situacijoje.
Jie gali būti grąžinti atgal į krizės regioną jeigu nelegaliai bandys keliauti iš Graikijos į kitas regiono valstybes, kadangi pagal Dublino Antrąjį Susitarimą, pirmoji valstybė, į kurią patenka pabėgėlis privalo suteikti jam prieglobsčio prašytojo statusą. Dėl tokios griežtos Graikijos pozicijos daugelis pabėgėlių pradėjo rinktis alternatyvius migracijos kelius, vienas iš jų yra kontrabandinės kelionės jūra į Graikiją ir Italiją. Per kelis metus pasirenkančių šį itin pavojingą būdą išaugo trigubai ir pagal 2013 metų duomenis apie 44,7 proc. prieglobsčio prašiusių pabėgėlių atkeliavo į Europą būtent jūriniais keliais.
Kur kas didesnę nuostabą kelia finansinių krizių nepatiriančių vakarų valstybių pozicijos. Prancūzija, D. Britanija, Austrija sutiko priimti kiekviena po 500 pabėgėlių, tuo tarpu Ispanija yra pasiūliusi suteikti prieglobstį 30 pabėgėlių. Iš visų Europos Sąjungos valstybių - tik dešimt valstybių pasiryžusios priimti pabėgėlių ir tik vienintelė Vokietija rodo tinkamą atsaką krizei priimdama 10 tūkst. pabėgėlių iš 12 tūkst. priimtų visoje ES.
Kelias teisingesnio pabėgėlių priėmimo mechanizmo link
Dabartinė Europos Prieglobsčio sistema ir Dublino Susitarime įtvirtintos nuostatos sukuria netolygų pabėgėlių srautą pačioje Europos Sąjungoje. Sirijos krizės metu Europa diskutuoja naštos pasidalijimo klausimu tarp tų ES narių, kurios dėl geografinės padėties sulaukia didžiausio pabėgėlių srauto. Šios diskusijos iki 2015 metų vidurio turėtų pakeisti Europos Prieglobsčio Sistemą į adekvačiu atsakomybės pasidalijimu paremtą politiką.
Kadangi su Dublino Sistema kartu veikia ir nevienodo prieglobsčio siekėjų pasidalijimo problema, vienas iš pasiūlymų yra procedūros išvystymas, kuri nustatytų teisingas priėmimų kvotas. Įgyvendinimui siūloma pasitelkti multi-faktorinį modelį, kuriame pagal šalies ekonominę galia, teritorijos dydį, populiaciją ir nedarbo lygį nustatomas šaliai privalomų kvotų skaičius.
Įtvirtinus teisingą priėmimo kvotų sistemą ir efektyviai panaudojus ją politiniuose debatuose situacijos pakitimas realiausiai įmanomas tokiose sudėtingose situacijose kaip Graikijoje. Teisiniai rėmai leistų reikalauti pabėgėlius perkelti į priėmimo kvotas neišnaudojusias valstybes ar bent jau prašyti adekvataus finansavimo atspindinčio priėmimo kvotų perviršį, užuot suimant ar atmetant pabėgėlių prašymus suteikti jiems prieglobstį ir paliekant juos desperatiškose situacijose.
Kaip matyti iš Sirijos konflikto tendencijų, ISIS iškilimo bei galimo sektarinio konflikto eskalavimo Libane, Artimųjų rytų valstybės gali ilgam užstrigti konfliktų laikotarpyje. Pabėgėlių priėmimas gali būti vienas iš būdų sumažinti tolimesnį regiono smukimą į krizę ir Europai būtina savanoriškai priimti pabėgėlius, kol tai netapo nebeišvengiama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašiusiosios nuomonė!