Natūraliai kyla dviprasmiški jausmai ir klausimai: ar kūryba praranda savo kokybę, ar talentingu rašytoju gali tapti bet kuris? Galbūt iš dalies galima pasidžiaugti, jog žmonės sugeba atrasti save ir tuo džiaugiasi. Kita vertus, ar kartais nevertėtų prisiminti viename Vytauto Didžiojo universiteto seminare išgirstus „Nemuno“ redaktoriaus ir poeto Donaldo Kajoko žodžius: „jei gali nerašyti – nerašyk“?
Žiniasklaida tampa dievais, o žurnalisto darbas – trokštamiausiu. Tačiau vis dažniau spaudoje skelbiami straipsniai baugina savo neprofesionalumu: stiliaus ir gramatinės klaidos bado akis, o straipsnių pavadinimai ir turinys sukelia sąmyšį galvoje. Galbūt tolerancijos perpildyti optimistai išsireikštų, jog svarbiausia noras ir pastangos, tačiau skaitytojai vis dėlto tikisi gauti kokybiškus ir profesionalius skaitinius, o ne gimstančių (galbūt giliai širdyje) rašytojų pirmuosius bandymus. Štai čia ir kyla klausimas, kas šiandien geriau ir vertingiau: rašyti ar skaityti.
Įsivyrauja faktas, jog šiandien daugiau rašoma nei skaitoma. Tai tikriausiai ir yra esminė nuvertėjusios žiniasklaidos klaida – nesugebėjimas vertinti ir tinkamai mokytis. Viešinami straipsniai tampa pop-kultūros „išklerintais“ rašiniais, todėl susidaro vieša nuomonė, jog gali rašyti kiekvienas, tačiau nepabrėžiama, jog to reikia mokytis skaitant, ir ne bet ką, o kokybišką spaudą, profesionalius tekstus.
Metaforos, ironija bei lengvas humoras straipsniuose visuomet pagirtina, tačiau negalima peržengti ribos, kuri rašant, laviruojant tarp skysto bulvarinio rašalo ir argumentuoto kokybiško straipsnio, išlieka itin plona. Tad, visgi, vertėtų paraginti daugiau skaityti, o rašant objektyviai įvertinti savo gebėjimus, juk kalbama ne apie mokyklinius rašinius, kurie taip ir lieka paslėpti dulkėtuose sąsiuviniuose po lova, tačiau apie išliekamąją vertę turinčią spaudą bei literatūrą, kuri reiškiasi formuojant mūsų tautos mentalitetą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!