Santuokos kasmetinis įvertinimas: ar ir vėl ištartumėte „Taip“?

Įdomu, kaip pasikeistų mūsų gyvenimai, požiūris į santykius ir į vienas kitus – jei santuoką reiktų kasmet pratęsti metrikacijos skyriuje? Šį klausimą pamačiau feisbuko naujienų sraute ir jis niekaip neišeina man iš galvos.

Kertam lažybų, kad bent 50 proc. vedusiųjų mandagiai susilaikytų nuo pratęsimo? Juk daugybė išsiskyrusių porų labiausiai gailisi, kad nesugebėjo to padaryti anksčiau. O čia, va – prabėgo metai ir tavęs klausia: „Norite tapti laisvu ar pratęsti santuoką dar metams?“ Greit apmąstai ar žmona/vyras su tavimi gražiai elgėsi visus tuos 12 mėnesių ir priimi sprendimą.

Ne – vyras neplovė indų ir per vėlai grįždavo namo, žmonos PMS buvo nepakeliami ir ji visur mėtė savo plaukus, uošviai kišo nosį į jūsų buitį, jūs nesutariate dėl vaikų auklėjimo ir t.t.

Taip – aš myliu tą žmogų nepaisant jo netobulumų.

O galbūt, mes pervertintumėme patį santuokos suvokimą ir atidžiau rinktumėmės savo gyvenimo bendražygius? Galbūt pradėtumėme tuoktis išties suvokę savo mylimuosius? Ir galų gale, susituokę labiau stengtumėmės dėl vienas kito ir nepamirštume savo pareigų, bei pažadų, kuriuos ištarėme prieš Dievą ar metrikacijos skyriaus darbuotoją?

Kasmetinis santuokos pratęsimas greičiausiai mus labai sudrausmintų, priverstų įsiklausyti į savo sutuoktinį. Juk jis visai netikėtai kažkuriais metais gali imti ir ištarti: „Ne, aš nenoriu pratęsti.“ Ir štai – jis laisvas nuo jūsų zyzimo, nemeilės, aplaidumo ir isterijų. Jis pasiruošęs iš naujo bandyti sukurti savo ateitį arba likti amžinai vienišu.

Žinoma, santuoka iš esmės netektų savo prasmės, įžadai skambėtų visiškai kitaip ir jauniesiems linkėtumėme visai kitokių dalykų. Juk dabar tai yra tvirtas pasižadėjimas būti kartu iki gyvenimo galo, nepaisant visko. Kitu atveju, tai tik formalumas, kuris yra tarsi bilietas į galimybę pabandyti pažaisti šeimą.

Mes visi, rečiau ar dažniau pykstame ant savo išrinktųjų ir pamąstome apie skyrybas – juk męs labai žmogiški, netobuli ir kaip tyčia linkę klysti. Man norisi tikėti, kad kiekvienos šeimos pagrindas yra nepamatuojama meilė ir giliai širdyje džiaugiuosi, kad skyrybos vis dar yra paskutinis žingsnis, kurį mes renkamės spręsdami savo tarpusavio problemas.

Ir išties, mes kiekvienas turėtume karts nuo karto savęs paklausti: „ar aš su savo mylimuoju elgiuosi taip, kad jis kasmet norėtų man sakyti TAIP?“ Mylėkite ir būsite mylimi.