Greitai persimečiau pagrindinius daiktus, apsipirkau ir išlėkiau. Kas važinėja žino, kad kai važiuoja kartu tokia grupė, tai praktiškai niekur nebenuvažiuoji.
Tiesiog susitarėme susirinkti 50 km prieš galutinį tašką. Iš naujausių technologijų turėjome tik mobilius telefonu, bet tais laikais Rusijoje skambučių kainos kėlė tokį siaubą mūsų valdžiai.
Vilkiką gavau labai prastą ir kuo toliau į Rytus, tuo labiau abejojau ar begrįšiu į Vakarus. Važiavome dviese patys paskutiniai. Kylant į vieną kalniuką pastebėjau iš galinio mašinos rato kylančius dūmus, o netrukus jis pradėjo stipriai vingiuoti. Neskubėdamas po truputį pasiekiau artimiausią aikštelę.
Apžiūrėjus tapo viskas aišku. Subiro „viduriai“ tos vietos, ant kurios tvirtinasi ratas. Jei turi specialius raktus ir detales – gedimas kelyje pataisomas nesunkiai, deja, mes nieko neturėjome. Pavyko susisiekti su viršininku mobiliuoju.
„Nieko nežinau, darykite ką norite, bet penktadienį ryte visi konteineriai turi būti vietoje“, – nukirto kaip kirviu.
Sutarėme, kad kolega nuvažiuos iki vietos, paliks savo ir atvažiuos paimti mano konteinerio. Jis išvažiavo, o aš palikau vienas. Kibau į remonto darbus, bet nuėmiau tik pačius ratus ir viskas.
Tolimesniam ardymui reikėjo specialių raktų. Maisto nedaug, vandens bakelyje, gal kokie trys litrai, ugninio vandens, kaip nujausdamas, prieš porą dienų prisipirkau sočiai. Tuo darbinė veikla ir baigėsi. O ką daugiau veikti.
Pavakaryje stabtelėjo vietinis savivartis. Šaunus vyrukas. Paklausinėjo, apžiūrėjo gedimą. Pažadėjo padėti – grįžo atvykėliai su instrumentais, viską išardė, tada prisivaišinome.
Taip lovoj prabuvau iki kitos dienos. Kitą popietę, vis dar laukdamas kolegos, jau pradėjau pykti. Atėjo dar vienas vakaras.
Apėmė tokia apatija! Vienintelis prasiblaškymas – kai kokiai fūrai sustojus užeidavo jos vairuotojas. Jau atrodė, kad aikštelė po truputį tampa mano namais.
„Nu, „labus“, atkryvaj kabinu, steli kravat ja paživu u tebia“ („na, atidaryk kabiną, klok lovą, aš pas tave pagyvensiu“. – rus.), – staiga išgirdau skardų moters balsą.
Nespėjau susigaudyti, kas ir iš kur, kai atsidarė durys ir įlipo į kabiną mergina.
„Na ir betvarkė tavo kabinoje. Ir pats kaip meškinas urve“, – nusijuokė pamačiusi mane. Kalbėjo rusiškai. Su nauja drauge Liuda tas vakaras buvo daug linksmesnis.
Ryte vėl prikėlė įkyrus beldimas. Liuda pirma pašoko. Kilstelėjau galvą ir pamačiau tai, ką pamatai tik vieną sykį gyvenime.
Ant vairuotojo sėdynės klūpėjo Liuda. Per langą iškišus galvą į mane atsukusi užpakaliuką su kažkuo kalbėjosi. Netrukus balsai pasidarė garsesni, piktesni keiksmai riebesni.
Liuda pusplikė iššoko iš kabinos ir tvirtu trasos slengu pradėjo bartis. Atsisėdęs pamačiau vietinį pinigų rinkėją (jis jau buvo prikibęs prie manęs rytu anksčiau).
Mano draugė varė nesustodama, mojuodama rankomis ir linguodama krūtimis. Paminėjo kažkokį Sergėjų. ir„ razbainikas“ daug nebesiginčydamas išvažiavo.
„Energinga, triukšminga, iškalbinga, kas antras žodis – keiksmas, linksmos frazės iš rusiškų filmų, neblogos kūno formos – tikra trasos karalienė“, – galvojau, žiūrėdamas į savo naują draugę.
Galite mane smerkti, vadinti paleistuviu, silpnavaliu, bet ką daryti, atsidūrus tokioje situacijoje? Rožančių kalbėti, atsiklaupus prie subirusio galinio rato, o gal pačiam konteinerį ant kupros nutempti?
Esu skaitęs apie tai, kaip žmonės nepalūžta, neišduoda savo principų, kovoja dėl idealų. Gražu, tegu kovoja. O dėl ko man čia kovoti. Dėl dulkėtos aikštelės?
Liuda kartais dingdavo visai dienai, bet kaip pareiginga draugė miegoti pareidavo į mano trobą. Apsukri mergiotė. Nepatikėsite, vieną vakarą jos pažįstamas vairuotojas iš šaldytuvo atvilko pusę kiaulės. Aš net išsižiojau. Kam man tiek, kur aš ją dėsiu?
„Nežinau, Liudočka liepė padėti“, – atsakė, numetė ant rėmo už kabinos ir nuėjo. Ką jūs darytumėte, jei jums stovint pamiškėje, vasarą atneštų šviežią puskiaulį ir numestų ant kapoto?
Aš nieko nedariau. Žiūrėjau kaip asilas, vaikiau muses, žvalgiausi, ar nesirenka žiurkės ir laukiau savo vado – Liudos. Privažiavo lengvoji mašina, iššokęs vyrukas pasiėmė tą kiaulę.
Taip ir gyvenome. Gaminomės valgyti, laiką leidome ir lovoje, ir pasivaikščiodami. Kabiną Liuda patvarkydavo. Į realų gyvenimą grąžino ketvirtadieni naktį užsukę kolegos su detalėmis sunkvežimiui. Bet norit tikėkit, norit – ne, gavau ne tokią detalę!
Liuda, ta fėja, ir čia man padėjo. Pakvietė draugus, tie nuvežė mane iki vietos, kur iš sudaužytų mašinų galima pasirinkti detalių. Taip per likusį vakarą susiruošiau mašiną kelionei.
Ryte šiltai atsisveikinau su Liuda. Teko grįžti į savo realų gyvenimą. Į kurį grįžęs sužinojau, kad ne vienas likimo brolis buvo pažįstamas su Liuda! Kitiems per ją ir skyrybų klausimas buvo iškilęs.
Nemanau, kad su jais visais Liuda mezgė romanus, bet kai liežuvis toks aštrus, o širdis tokia laisva, ne vienai žmonai ji atrodė didi grėsmė!
Eh, likimo broliai – negalėjo pratylėti. Vienas kuris papasakojo apie žavingąją rusaitę, tuoj kiti prasižiojo, netruko gandų ir žmonos išgirsti, netruko siaubų prisigalvoti.
O aš tenoriu mielaširdingai perduoti linkėjimų. Liuda – kaip sirena vairuotojų jūroje!