Ramiai pailsėti norėjusiai moteriai po apsilankymo miške suspaudė širdį

Šis savaitgalis buvo dosnus išsiilgusiems šilumos, vandens ir buvimo gamtoje. Mūsų šeima irgi patraukė iš įkaitusio Vilniaus į kiek vėsesnę Labanoro girią. Įsikūrėme gražioje sodyboje mažame kaimelyje. Nuodėmė būnant girioj nepauogauti, nepagrybauti, tad už pintinėlių – ir miškan. Uogų galybė: mėlynės, avietės, o ir bruknės vis drąsiau raudonuoja. Na, o grybų neradom, greičiausiai jie laukia lietaus...

Bet ne apie tai šis mano pasakojimas. Jis daug liūdnesne tema. Vaikščiojant mišku, jaučiau, kaip skauda širdį dėl miško, dėl neteisybės ir dėl nevilties, kad nežinau, kaip pakeisti šią situaciją. Situacija štai kokia: jau nuo ankstyvo pavasario tai šen, tai ten gali išgirsti kaip vis garsiau ir drąsiau yra mojuojama draudimu važiuoti į mišką, net publikuojami straipsniai, kaip nubaudė ir dar griežčiau nubaus miško „niokotojus“, kaip jie pastatę automobilius sunaikina miško paklotę, samanas,uogienojus ir dar bala ko pridaro. Aš, kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad mišką myliu, jaučiu pagarbą tiek daug metų ošiančioms pušims, ąžuolams galiūnams, žinau, kaip mylėjo mūsų senoliai jį, nekenčiu nebrendylų, kurie draskosi motociklais ir palieka kalnus šiukšlių.

Automobilį statau atsargiai ir stengiuosi nekenkti nei miškui, nei žvėriui. Bet tie draudimai... Ar tikrai jie dėl miško? Esu 100 proc. tikra, kad ne. Kodėl? Ogi atvažiuokite ne į miškelį kokį, o girią. Pamatysite iškirstus plotus, plynus laukus. Nepasakokite, mieli valdininkai, kad miškų nemažėja, kad juos atsodinate. Netiesa. Galiu padaryti krūvas nuotraukų su iškirstų miškų hektarais ir kirtimais ne šių metų ir ne praeitų. Niekas neatsodinta. Na, ir žinoma taip knistą sunkiasvorių miškovežių, kad žiauru žiauru.Tai kaip čia yra su tom paklotėm, uogienojais, žvėreliais galų gale? Taip jokia paprasta autopriemone nesugadinsi miškų. Miškovežiai taip viską išdarko, kad lieka gilūs ir skaudūs randai. Ar nebus su šia giria kaip kad su Anykščių Šileliu? Kur tik kelios pušelės apykreivės liko...

O jei nebus taip, tai ar nenutiks kitas blogis – kad mūsų vaikai ir vaikaičiai nebeis uogauti? Nepažinos grybų ir uogų? Na, kiek miške yra aikštelių? Kur palikti tą automobilį saugiai, nenusižengiant taisyklėms, bet ir ne parkely, kur neauga grybai? Žmonės dėl ramybės nustos važiavę. Greičiausia šito ir siekiama...Kodėl skaudu? Ogi todėl kad mano valstybės valdžios vyrai greičiausiai ploja delnais, jų norai pildosi. Atpratinti žmones nuo miško yra be galo patogu. Patogu dviem aspektais – pirma, kirsk kiek nori, niekas nemato ir nesikiša, antra, nemažiau gili ir opi problema – mūsų valstybės vadovų ir jų giminių vilos ir vilelės. Buvau nustebinta, kad pasirodo jau mūsuose yra „privačių“ kaimų. Pro juos, atrodo, nevalia važiuoti ar eiti... Bet ši tema plati, tad apie ją – kitame rašinyje.

Ir viena, ir kita skaudina. Juk Lietuva, tai mes, paprasti žmonės su paprastais norais – pauogauti, pagrybauti. O pasijauti lyg varguolis, elgeta, kurį varo iš visur. Suvarykit lietuvius į rezervatą, liepkite dirbti ir leiskite valgyti, kartais dar kokią pramogą numeskit kaip šuniui kaulą ir turėsim Mankurtų valstybę.....

Tokia tiesa. Ir tikrai labai sunku, kol tu dar vis mąstai, kol prisimeni, kad buvo kitaip... Supranti, kad iš tavęs ir tavo vaikų po truputį atiminėja, kas visada priklausę visiems.

Nėr šeimininko Lietuvėlėj, ateina gamtos apsaugos ministrai ir išeina, palikę kažką pradėtą ir neužbaigtą arba nė nepradėtą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!