Štai jau pusmetį ieškau darbo. Ir darbo praktikos turiu nemažai, ir esu imli naujovėms, ir moku rusų kalbą, bendromis temomis galiu kalbėti anglų k. (nesu profesionalė, bet paprastomis temomis galiu susikalbėti). Anksčiau dirbau pardavimų vadybininke, esu labai atsakinga, savo pareigas visad atlieku atsakingai, kruopščiai ir visada palaikau bendrą įmonės tikslą. Bet štai supratau, kad pavargau būti pardavimo vadybininke, norėčiau pakeisti darbo sritį.
Gyvenimo patirtis tikrai leistų dirbti tiekimo ar pirkimų vadybininke, administratore, galėčiau sėkmingai įsilieti į nedidelį gamybinį kolektyvą, ir bendrai siekti tikslo, bet... Ir vėl tas „bet“. Jau 6 mėnesius ieškau darbo ir negaunu kitų pasiūlymų, tik dirbti pardavimų vadybininke (ai, pamiršau pridurti, kad bandomuoju laikotarpiu siūlomas minimumas).
Gerai, aš esu keitusi savo gyvenimą ir nebijau pradėti nuo mažiausio laiptelio, bet man teoriškai labai įdomu, ar žmogus, turintis patirties, atsakingą požiūrį į darbą ir gyvenimą nusipelnė minimumo? Galiu suprasti ir darbdavius – visada ima žmogų ir nežino, ką gauna, bet aš jau peržiūrėjusi ir išsiuntusi tiek savo CV ir vis tiek negaliu suprasti, ko reikia darbdaviams.
Darbdaviai skundžiasi, kad trūksta profesionalų, bet jie užauginami, į protaujantį žmogų nereikia investuoti daug, jį reikia truputi pamokyti ir jūs jau turite savo srities profesionalą. Labai dažnai skelbimuose nurodoma – ieškome ambicingo, veržlaus darbuotojo. O aš tokius mačiau ir galiu pasakyti, kad toks darbuotojas ilgai nedirba, o ir jo bendravimas tiek su klientais, tiek su kolektyvu dažnai nėra tinkamas. Dažniausiai toks žmogus neturi gailesčio, bendrauja be pagarbos, padorumo ar žmogiškumo. Tai klausimas, ko reikia darbdaviui? Ir kokios mano perspektyvos tokioje darbo rinkoje? Kažkas piktai parašys – eik pardavėja ar valytoja dirbti, o aš ir sutikčiau, jei tik atlygis už šį darbą būtų toks, kad man nereikėtų rūpintis klausimu, kaip man apmokėti vaiko „nemokamus mokslus“, nupirkti susidėvėjusius drabužius ar palepinti save ledais... Jei kažką sudomins šių išlaidų kaštai, tikrai pasidalinsiu žiniomis.
Aš – darbinio amžiaus, turiu didelį vidinį poreikį darbe jaustis reikalinga, esu darbšti, norėčiau ir dar vieno vaikelio, noriu padėti savo tėvams senatvėje, noriu matyti šviesią Lietuvą, bet dabar aš – be darbo, nedrįstu turėti dar vieno vaiko ir niekuo negaliu padėti savo artimiesiems, esu nusivylusi Lietuva. O juk tiek nedaug reikia...
Klausimas, ko aš imsiuosi dar po pusmečio? Greičiausiai susikrausiu lagaminą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gal galite patarti moteriai? O gal norite papasakoti, kiek uždirbate jūs? Kiek papildomai turėtumėte uždirbti, kad būtų patenkinti Jūsų poreikiai? Pasidalinkite savo mėnesio išlaidomis ir parodykite, koks turėtų būti jūsų atlygis. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „ Atlyginimas“.