Čia tikriausiai tas pats, kas supermamoms išaiškinti, kad jūsų vaikas turi tik eilinius gabumus. Tikrai nesinori rašyti, kaip mūsų pora jautėsi po žiaurių medikų prognozių – tik dirbtinis apvaisinimas ir jokių kitų šansų. Tuo labiau, kai pinigų nėra. Bet gyvenimas tęsiasi ir pradedi ieškoti viso to pliusų. Jų, patikėkite, yra, o apie vieną iš didžiausių norėčiau ir parašyti. Tai padėjo mūsų porai atsitiesti ir vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą.
Tuo metu, kai mes sužinojom apie savo bėdas ir valdžia įnirtingai diskutavo dėl nevaisingumo įstatymo priėmimo, bažnyčia labai stipriai kišosi ir visomis keturiomis buvo prieš tai. O mes nuo mažens buvom praktikuojantys katalikai. Kas sekmadienį lankėm bažnyčią, stovėdavom kosminio ilgio eiles, norėdami atlikti išpažintį. Ir staiga tas, kuo mes siaubingai tikėjom, sako „Ne“. Tai buvo dvigubas smūgis. Bet tas smūgis mums atvėrė akis. Mes šitiek metų ir šitiek daug laiko skyrėm nesąmonėms. Mes tikėjom žmogumi, kuris net neturi biologinio tėvo. O mūsų pora gi nevaisinga. Mes tikrai žinom, kad iš šventos dvasios niekas negimsta. Mes klausėm pamokslų biologinio tėvo neturinčio žmogaus tarno (kunigo), kuris susirgęs gripu, bėga gerti aspirino tabletę, nors jo Dievas greičiausiai nori, kad jis kentėtų skausmus.
Labai keista buvo girdėti, kai tėtis pasakė, kad mūsų parapijos klebonas, išgirdęs vėžio diagnozę, nubėgo ne pas bet ką, o pas medikus jo išoperuoti. Nors galbūt Dievas norėjo greičiau susitikti su savo tarnu..? Tai kodėl vaikas iš mėgintuvėlio griauna Dievo planus? Daugelis tikinčiųjų, nusivylusių bažnyčia sako, „aš tikiu Dievu, bet netikiu bažnyčia“. Bet taip nėra. Negalima atskirti bažnyčios nuo Dievo. Tą jums gali patvirtinti bet kuris biologinio tėvo neturinčio žmogaus tarnas. Ir kas blogiausia, kad mūsų valdžia labai klauso Bažnyčios nuomonės.
Tai ką man davė nevaisingumas? Ateizmą. Nebemeluoju sau, neapgaudinėju savęs, kad esu pseudo katalikas (tikiu Dievu, o bažnyčia man – tik gražus pastatas, kurį aplankysiu per vestuves, krikštynas ir laidotuves), turiu daugiau laiko ir noro domėtis mokslu, visa tai man davė supratimą, kad manęs niekas nebaudžia, kad man pasisekė, nes daug dirbau ir priėmiau teisingus sprendimus, o ne dėl to, kad tokia Dievo valia.
Vaikų neturėjimo baimė dažniausiai yra susijusi su keliais klausimais: kam bus paliekamas turtas, kas paduos stiklinę vandens senatvėje? Bet ar neegoistiška turėti vaiką tik dėl to, kad tave slaugytų susirgusį?
Mano atsakymai į šiuos klausimus tokie: užgyventą turtą paliksiu mokslo draugijai, kuri išras kažką ir padės kitiems, nors man tai jau bus per vėlu. O stiklinę senatvėje paduos tikrai ne veidmainis žmogus, kuris tikisi mano turtų.
Pabaigai galiu pasakyti, kad nevaisingumas yra lyg randas, pasiliksiantis iki pat gyvenimo pabaigos. Ir apie jį sunku pamiršti tik aplinkinių dėka, kurie vis primena apie tai su savo aiškinimais, kaip galima gyventi be vaikų. Patikėkit, galima ir net labai laimingai, nes paprasčiausiai nebelieka problemų. Jų yra kaip ir pas kiekvieną, tiesiog po tokių didelių išgyvenimų jų tiesiog net nepastebi, nesureikšmini. Yra tik neišspręsti klausimai. Šalia manęs yra žmogus, kuris mane tikrai myli, nes mes pirmiausiai gyvenam dėl vienas kito, o ne dėl vaiko. Mes supratom, kad šeima visų pirma yra vyras ir žmona, o vaikas – dovana. Na, negavom mes šios dovanos, bet gal geriau be dovanos, negu dovana be šeimos.
Linkiu kiekvienai nevaisingai porai surasti jėgų susitaikyti su tuo, jeigu nepadeda nei valdžia, nei medicina, nesigraužkite ir neleisti būti kitų graužiamiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalinti panašia patirtimi? Norite paguosti ar patarti šeimai? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: